Triušio ola

Kiekviename namų ūkyje, spintoje, įrenginyje, plote, sieloje yra slapta triušio ola, paslėptas aplankalas, apdulkėjęs kauliukas, neištrinti telefonų numeriai – jų gali ilgai, kartais net metais nejudinti ir neprisiminti, bet vis dėlto vieną penktadienio vakarą mažas akmenukas, šuoliuodamas ir slysdamas romiu paviršiumi, sukels ratilus ir lygumos lengvai suraibuliuos. Ir išsiplečia akių vyzdžiai, padažnėja širdies plakimas ir dingsta laikas. Čia aukštos baro kėdės, beveik užuodžiu šviesiai dažytų loftą primenančių sienų kvapą. Penkiolikti metai, gruodžio mėnuo, iki Kalėdų beveik savaitė. Adomo obuolys, pats gražiausias rūpestis, drėgnas ir gaivus rudens oras po lietaus. Juk aš kaip lėktuvėlis – ištiesęs rankas. Pirmieji ir paskutinieji.

Nuo manęs nulupo žievelę, perpjovė pusiau, iškrapštė sėklytes, o kai nieko neliko – likučius išmetė. Sėklytės sukrito į nežinomus laukus. Ir pavasarį išdygsiu medeliu.

Kartais man atrodo, kad nieko ir nebuvo. Kad tai tik užsitęsęs sapnas, kuomet dar nesupranti, kad jau pabudai, kad tai tik mėšlungis, kurį stengiesi nuvyti, bet jis tuoj tuoj pasiglemš, kad tai buvo viršvalandis, paguodos saldėsis, nes jau išnaudojau visas progas.

Ir visi mano sielos broliai ir seserys, vienišą ir tylų penktadienio vakarą, retkarčiais niūniuoja “Radiohead“ motyvą. I wish I was special.

27835917_1560897480662507_2054316826_o
Nuotrauka: Mykolas Cibas @ Fabijono takas, 2018

 

 

Reklama
Triušio ola

Epidemija

Po trijų parų sustirusio gulėjimo, seilėjimosi, švokštimo ir visa draskančio kosulio pakilau iš ligos patalo (beveik kaip tas visiems pažįstamas jaunas vyras, katras trečią parą atsipeikėjo), išleidau plaukus iš kasos ir atsistojau po dušu. Šiemet gripo ir viršutinių takų ligų epidemija aplankė ir mane. Trijų parų plaukų norma iškart užkišo vonią. Antrame plane groja Imagine Dragons “Radioactive“. Šiandien prasidėjo žiemos Olimpinės žaidynės Pjongčange.

Patyliukais pasidžiaugiau, kad dar prieš savaitę apsiginklavau žiemos skaitiniais iš bibliotekos, tačiau skaityti skauda – temperatūra, mąstyti skauda – visiškai nutraukti selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitoriai. Lieka žinių laidos ar krepšinio varžybos. Neseniai išmokiau mamą naudotis mano jai perleistu Xperia ir žinutėse dėti emodžikonus, dabar gaunu mielas žinutes su maisto produktų ar patiekalų paveiksliukais. Rūpinasi, ar pavalgau. Geriausia draugė siunčia įvairiausių pirkinių iš kosmetikos ir drabužių parduotuvių nuotraukas. Rūpinasi irgi, savaip.

Dar truputį, dar šiek tiek. Dienos minutė po minutės ilgėja. Uždarys tą nedarbingumą į tolimiausią stalčiuką, o pati užsidarysiu į sporto klubą vakarais. Ir man nelabai svarbu, kad gegužę gali dar snigti; mano mylimiausio metų laiko artėjimas ir laukimas tarsi rausvojo Andų opalo žavesys. Stebuklai vyksta tik ten, kur jais tikima.

JSV_7170JSV_7157JSV_7309JSV_1403JSV_7097JSV_7173JSV_7135JSV_7186JSV_7198JSV_7200

Epidemija

2017

Daug ką praleidau, tyčia ar netyčia, kur plaukė juodas piktas mėnulis, ir liko šis tas, šitaip ir štai dar taip. Kitiems metams nekėliau tikslo gerti daugiau vandens. Kitais metais reikia daugiau stebėti ir, svarbiausia, matyti. Tai mano oras ir vanduo.

 JSV_0150
– Blogai nusivalei makiažą, – mes kalbėjomės su Medžiu net vonioje, kol valiausi dantis.
– Kad aš net nesidažiau.
– Ak, tie suaugusio žmogaus nuovargio požymiai.

JSV_0211
Tai buvo mano pirmas kartas, kai žiemą pamačiau jūrą ir uostamiestį, kuris man pasakojo legendas apie vienatvę.

JSV_0423
Bandau sūnui įskiepyti meilę savo miestui. Nors ir žvarbu, čia yra pilna gražių kiemelių, knygynų, o kelionės autobusu yra labai melancholiškos.

JSV_1029
Nepaprastai lengva ir kartu neapsakomai sunku dirbti namuose įrengtoje studijoje. Nubėgo septyni prakaitai. Bandyčiau dar kartą? Žinoma.

JSV_1546
Dviratį jau pavasario pabaigoje palikau balkone. Tai tas byra, tai anas. Kai bandai sutaisyti, lieka “ličnų“ detalių. Dviratis velnioniškai gražus (raudonos spalvos, žinoma), bet tas Vilniaus lopinėlis, kuriame sukiojuosi iš darbo į namus ir iš namų į darbą, yra nepritaikytas kelionėms dviračiu. Gerai, gal šiek tiek ir tingiu…

JSV_2045
Tik dabar pagalvojau, kad reikėjo klijuoti Brezinerio panoramą.
JSV_2477
Šitą nuotrauką padariau slėpdamasi nuo žmonių gausos kavinėje, kurioje jų buvo dar daugiau… Lietuvoje baristos nežino, ką reikia keturios-penkios lankytojų eilės, nusidriekusios per visą kavinės patalpą. Beje, baristomis dirba labai labai įvairaus amžiaus ir skirtingų tautybių žmonės, kas yra labai žavu. Skani kava Londone? Ne, negirdėjau. Pasigriebusi saldaus rusvo vandenėlio pilną popierinį puodelį, įsikuičiau į kampelį prie lango. Londonas man labai labai patiko. Iki šiol vis dar atsistoju dešinėje eskalatoriaus pusėje. Bet šio miesto aš nesugebėjau prisijaukinti nei per nago juodimą.

JSV_2488
JSV_2531
Daugiau nuotraukų iš Londono čia.

JSV_2760
Lietuviška jaukuma, riebi paklaida ir močiutės kėdė iš Seredžiaus.

JSV_2764
Jie labai panašūs. Judraus, neramaus proto, šiek tiek neempatiški, įsikibę savo kartos principų, mėgsta dėvėti marškinius ir sirgti žiemą.

JSV_2804
Panašiai atrodė visa mano vasara. Toks mažas ir duslus “Et“…

JSV_6223
…kuris baigėsi rudens pabaigoje.

JSV_6371
Tada dar kartą rinkau save iš gabaliukų. Auginau kasas ir skaičiau daug knygų.

JSV_6478
Vienas didžiausių metų pokyčių buvo tai, kad pakeičiau darbą. Pririnkau daug gumbų, mėlynių, lipau ant grėblių, klajojau rūke, bet išmokau labai daug naujų dalykų. Dabar galima dėvėti kokios nori spalvos suknelę, gerti kavos, kiek telpa, ir gerai jaustis tikrai puikios komandos dalimi. Išties labai didžiuojuosi ja ir, šiek tiek, savimi.

JSV_6537
Iki darbo kartais nueinu pro laukus, nes taip tik 15-20 minučių kelio, ir dar gali sutikti kiškį laukuose. Girdėjau tolimas kalbas, kad čia ties aplinkkelį.

JSV_6655 JSV_6658
Vitalijus ir Justas linksminasi EUROC Kalėdiniame vakarėlyje. Teko lipti ant aukštakulnių ir susukti garbanas. Kažkur interneto tyruose klajoja vienas mano siaubingai nevykęs portretas, padarytas to vakarėlio metu.

JSV_6659 JSV_6665
Ar dažnai peržiūri telefone išsaugotus štai tokius įrašus? Su šeima, prie šventinio stalo? O gal saugosi archyvą anūkams?

JSV_6696
Kaskart galvoju, kad laikas keisti vienaragio patalynę rimtesniais, solidžiais raštais, bet 52 kartus per metus pagalvojau, kad man vis dėlto patinka ir taip.

JSV_6957
Kalėdų rytas.

JSV_6959 JSV_6963
JSV_6967
O meilė šviesai, lemputėms ir blyksniams niekur nedingo.

JSV_6982
Kaip ir meilė katėms.

2017

Puikus ir naujas

Šlumštelėjus serotonino kiekiui žemyn, mokausi viską priimti iš naujo. Suprantu, ko niekada neturėsiu, ko visada norėsiu ir ilgėsiuosi. Kartūs pelenai gerklėje ir neskaniai kvepiantys pirštai, kurie šiek tiek virpčioja. “But I don’t want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin“, – laukinio Džono lūpomis kalbėjo Huxley. Kartais žybsi šviesos kažkur migdoliniame kūne, šiaurys skalauja plonus sluoksnius po pilku, garbanotu paltu. Dievulis, patempęs rankovę, alkūne nušlavė dulkes nuo savo palangės. Pradėjo snigti. Tada dar papūtė, kad visai jų neliktų. Prie neigiamos temperatūros dar prisidėjo (ar at(si)ėmė?) keletas laipsnių. Turėkitės.

Siauromis gatvėmis nuo Kudirkos aikštės randu daug daug žodžių. Prieš du šimtus dienų, kai buvo šilta, kur važiuoja traukiniai, pamečiau vagonų skaičių, o šįkart, įsivyniojusi į skarą, kurios kraštelis vėliau įstrigo to pačio gauruoto palto užtrauktuko vėžėse, suleidžiu žvilgsnį į keistuolį, kuris nepabūgo manęs.

Prieš Andriaus Mamontovo koncertą, būtinai, kavos. Tada dvi valandas rėkiau, plojau, šokau, dainavau, kiek leido plaučiai. Po LKL varžybų, būtinai, kavos. Tada dvi valandas kalbėjomės, kaip sunku, kai jie galvoja, kad mes spaudinėjame tik užrakto ar akordeono mygtukus. Tai juk tik mygtukai? O, kaip man nepatinka “sodininkų grabai“. Bet juk tai tik vokiški automobiliai?

Apie kokį teisinga, taisyklingą, sustyguotą, suplanuotą gyvenimą tu man kalbi, kai aš net nebandau galvoti, kas darosi už visatos ribų, nes negaliu suvokti, kas darosi mano mažoje, vos 21 gramus sveriančioje sferoje?

Puikus ir naujas

Druskininkai, gruodis

Vakar vakare gulėjau viena dviviečiame kambaryje (ant vienos lovos, arčiau radiatoriaus. Ant kitos lovos sumečiau drabužius ir pavienius savo daiktus), žydroje televizoriaus – kur dar reikėjo išsiaiškinti, kaip jis veikia – šviesoje, susisukusi į antklodę, parėmusi delnu vieną skruostą ir žiūrėjau, kas vyksta ten, o ne čia. Visa Kalėdinė karštinė atrodė kaip kažkoks netikras dalykas, nuo kurio tyčia pabėgau būtent šiuo metu. Vėliau įsijungiau BBC, o ten Capitol, ten mokesčiai, reformos ir rimti sprendimai. Šiek tiek pagalvojau, ką vakarais žiūrėti rusakalbiams turistams, sanatorijoje, kurioje beveik visi užrašai, meniu, nuorodos rusų kalba, personalas lietuviškai kalba su girgždančiu akcentu, ir man prabilus, įdomumo dėlei, angliškai, suapvalino akis ir papurtė galva?

Sanatorija “Belorus“ šiemet švenčia savo 70-tąjį gimtadienį, bet, atrodo, kad prieš 70 metų viskas ir sustojo.

– Jūs atvykote viena?
– Taip.
– Visai viena?..
– Taip.

Man pasisakius, kad nevalgau mėsos (“pasninkas“ – greit atsikalbėjau), atnešė žuvies. Valgykla beveik priminė restoraną iš “Juodojo obelisko“, šiek tiek pastumdyti baldus, įrengti sceną ir galima būtų vakarais klausyti Dietrich dainų šuoliuojančios infliacijos (augančios bitkoinų kainos – dabar graužkis, kad šių metų pradžioje bilietus į Londoną apmokėjai bitkoinais) fone. Prie lubų blausiai šviečia šviestuvai-kolbelės, užuolaidos parauktos mokyklinės aktų salės mada. Prie įėjimo stalas su prikabintu popieriaus lapu “диетсестра“. Nuoširdžiai nežinau, kaip išversti. Į valgyklą ateina guminėmis šlepetėmis, patrintais sportiniais kostiumais, moterys ežiuko kirpimu, ligos apgraužtų kūnų savininkai, maži vaikai su negalia, juos lydi pavargusios mamos ar močiutės. Vienas mažas berniukas, spėriai įlėkęs pro duris, atsitrenkė į koloną. Pritūpęs jis paslėpė veiduką delnuose ir pradėjo verkti. Kaimynystėje sėdėjo vidutinio amžiaus pora, moteris manieringai ir keistai išsukusi riešą laikė šakutę su pasmeigtais ant jos žirneliais. “Reikia žiūrėti, kur eini“, – burbtelėjo ji. Mano krūtinėje kažkas nutrūko. Atsistojusi priėjau prie berniuko, pradėjau glostyti jam plaukus ir kažką kalbėti, kad jis nusiramintų. Vėliau man toptelėjo, kad vėl nežinau, kuria kalba reikia guosti mažąjį. Netrukus į valgyklą atėjo jo mama.

Baseino vandenyje bandžiau įsižiūrėti į savo kojų pirštų mirguliuojančius kontūrus. Nuo aukštų lubų atsispindėjo žmonių ir vandens purslų garsai. Karštuose sūkurinėse voniose mirko žmonės, tarsi beždžionės karštuose geizeriuose – su bais rimtomis veido išraiškomis. Galima buvo užuosti labai silpną chloro kvapą. Vėliau mane murkdė į mineralines vonias, kvepėjo pušimis, tada minkė, ir kaskart po procedūros sakė “Būkite sveika“. Chalato ir šlepečių nedavė. Dantų pastos ir šepetėlio taip pat. Numerio spintoje gulėjo trys komplektai švarių rankšluosčių, vonios kambaryje – dvi stiklinės, plaukų džiovintuvas, ant kurio buvo prilipę buvusių svečių plaukai, ir mažas voriukas kampe palubėje.

Iš pradžių aš pagalvojau, kur aš papuoliau? O vėliau supratau, kad jau geriau nebus ir reikia rieškučiomis prisisemti tylos, ramybės, šviesos iš to, kas yra dabar ir čia. Paspaudžiau pauzės mygtuką. Girdėjosi tylus šnarėjimas. Tuomet dar pabandžiau prisiminti, ar išjungiau automobilio šviesas, gal reikėtų atsikelti, nueiti ir pasižiūrėti?

Tada šiltas miegas nuplovė mano nerimo ir nuovargio likučius.

JSV_6718 JSV_6719
JSV_6725 JSV_6727
JSV_6761 JSV_6762
JSV_6769 JSV_6770
JSV_6771 JSV_6781
JSV_6790 JSV_6791
JSV_6796 JSV_6802
JSV_6803 JSV_6808
JSV_6812 JSV_6814
JSV_6820 JSV_6822
JSV_6824 JSV_6826
JSV_6829 JSV_6832
JSV_6834 JSV_6760

Druskininkai, gruodis