eucalyptus

DSC_0643-2

Reklama
Paveikslėlis

Ir jis atėjo!

Kiekvieną kartą, kai išeinu iš kavinės (iš degalinės parduotuvės, iš kepyklėlės) su kavos puodeliu, baru save, nes sumokėjusi du eurus, ne visada gaunu skanios kavos ir geros nuotaikos. “Viskas, viskas, rišu šį reikalą“, – burbu jau ilgai. Bet yra viena įdomi vieta, kur nueinu po kiekvieno karto, kai mane kas nors skriaudžia poliklinikoje. Ar adatomis pabado, ar kardiografo lipdukais ir spaustukais apklijuoja, žinau, kad, kai pasiimsiu paltą iš rūbinės, nueisiu į mažą kavinę, kur bandelės kepamos tos pačios dienos ryte. Už kavos puodelį, bandelę ir paguodą sumokėjau šįryt perpus pigiau nei tinkliniuose kavos namuose.

Kovas nebuvo lengvas. Vyko kovos. Planetos paviršiumi ritinėjosi ar tai saulės, ar tai mėnulio užtemimai, ar juodasis mėnulis, ar pilkas debesys, tačiau kažkur dinginėjo pinigai, žmonių sąžinė, meilė ir sveikata. Iš pradžių niekaip negalėjau rasti sau vietos, maniau, kad viskas, ką darau, yra neverta dėmesio, beveik kaip ir komercinių kanalų reklamos. Mane erzino didelis pasirinkimas, šiuolaikinės tendencijos, kurios draskė  į skutelius, niekaip neleisdami įsiklausyti į save. Tada, visai netikėtai, per keletą valandų užmaišiau obuolienę. Ir tas gaudesys viduje nutilo.

Buvo sniego. Buvo platūs laukai. Tada buvo pačios šauniausios Velykos. Ir daug saulės. Išsinėriau iš vilnonių kojinių ir po namus vaikštau basomis. Du senoliai prie parduotuvės ginčijosi, yra tas Dievulis ar vis dėlto ne. Miestas buvo apytuštis, bet namuose niekas nesėdėjo. Su bičiule aptarėme sunkią šių metų žiemą, mintis apie ją užgėrėme skaniausiomis obuolių sultimis, o Luko jau paprašiau, kad pažiūrėtų, kaip sekasi mano dviračiui. Mezgimo siūlai plonėja ir vėsėja, katė rytus leidžia balkone, batų spalva linksmėja, ragauju liofilizuotų aviečių ir raukausi nuo malonaus rūgštumo, užuolaida miegamajame lengvai juda nuo šilto oro gūsių. Aš nežinau, kaip bus rytoj, bet šiandien yra nuostabu. Ir to gana.

Vakar vakare išsiunčiau žinutę “ Tu matei koks pavasaris?“. Ir gavau atsakymą. “Jul, pavasaris! Valio! Aš taip džiaugiuosi!“.

Aš irgi. Neapsakomai.

DSC_2200

Ir jis atėjo!

Balta balta

Virtuvėje, kur senas radijas transliuoja “Žvaigždės žiūri į žemę“, paruošiau kavos. Su Luko mama aptarinėjome tuos dalykus, kuriuos aptarinėja dvi moterys, užsidariusios virtuvėje. Puse lūpų. Džiaugiuosi pasiėmusi vilnones kojines, nes žvaigždės ne tik žiūri į žemę, bet ir krenta baltos snaigės. Sninga taip, kaip nesnigo žiemą.

Didmiestyje palikau labai sunkią savaitę, ilgas darbo valandas, ką tik nupirktą ir tą pačią akimirką dėl neatsargumo sulūžusią grūdinto stiklo plėvelę telefono ekranui, nemalonumus, apgavystes, galvos skausmą ir tuščią šaldytuvą. Perfekcionizmas įsikuitė kampan. Numojau ranka į nenumaldomą informacijos srautą. Guodžiau save, kad tai juoda savaitė, juodas mėnulis, juoda dėmė, bet tuoj, tuoj viskas pasibaigs. Susidėjau į kompiuterį fotoaparatus, kompiuterį, mezginius, šiek tiek drabužių ir važiuodama visą laiką tylėjau. Maniau, ištylėsiu visą brūzgesį iš savęs, išvalysiu ausis nuo spengimo, kuris  trukdo naktį užmigti. Juoda.

Ir tada pradėjo snigti. Laukai per dešimt minučių pavirto baltu lapu. Štai, miela, imk, rašyk. Tada atkutau.

– Sustok čia, prašau, – ir išlipau iš automobilio.

DSC_0115.jpg
DSC_0117.jpg

Balta. Balta.

Balta balta

Pas Pelkių Dievą svečiuose

Vis dažniau dairausi pietų pusėn, kur kalvos ir kalvos. Vis svajoju apie namus gamtos prieglobstyje, kur būtų rožynas, dvi katės, kamara ir žvaigždės virš galvos.
– Dar turėsiu savo studiją, kur rymosiu valandomis.
– Kur tu ją įrengsi? Daržinėje? – Lukas jau naktimis nemiega, ir ne todėl, kad jam skauda dantį, o todėl, kad atbundančios žemės kvapas pažadino norą kuo greičiau suleisti pirštus į dirvą. Jis ir pats jau kvepia šiaudais ir mediena.
– Daržinėje.

Tarp kalvų nemažai pelkių. Pasuksi dešinėn nuo Molėtų plento ir vingiuosi duobėtu keliu. Žvilgsniu palydėjo prie pavienių namų budintys įmitę katinai ir laibakojai šuneliai. Tarp kalvų viešpatauja Pelkių Dievas. Naktį kopėčiomis jis įlipą į medį ir ulba su naktiniais paukščiais. Vilniaus miesto čia net kvapo nėra. Į palto kraštą įsikibo erkė. Ir gyvenvietės pavadinimo nėra. Kažkur ir kažkaip.

Prašėme Pelkėtojo malonės.

DSC_0101
DSC_0011

Pas Pelkių Dievą svečiuose

***

Man trūksta šiek tiek proto.

Jį pašalino kartu su dviem protiniais dantimis jauni gydytojai-rezidentai – vienas tvirtai uždėjo ranką man ant kaktos, o kitas, šviesiaplaukis ir šiek tiek strazdanotas, kaip mantrą kartojo:“Kvėpuok pro nosį, pro nosį, mažiau skaudės. Čia skauda? O čia? Ne? Tada traukiame. Jausi spaudimą, bet tik tiek. Nebijok, atsipalaiduojame, tuoj, tuoj, tuoj, viskas! Vieno nėra. Jei skaudės, kelk ranką arba sakyk “a!”. Pro nosį, pro nosį. Viskas, antro nėra! O ko verki? Dantų gaila? Laimės ašaros?“. Valandėlę sėdėjau priimajame su ledo pagalvėle ir žiūrėjau, kaip tie patys du rezidentai, dar labai jautrūs žmonėms ir trykštantys entuziazmu, stumdosi prie pakabintos ant švieslentės panoraminės dantų nuotraukos.

Pilnatis, delčia, launagis, audenis, vakaris, žeminis, potvynis ir atoslūgis: vakar mes dar gėrėme karštą arbatą mano namų virtuvėje, šiandien net nesisveikiname. Vakar mane norėjo įtraukti juoda skylė, šiandien aš mojuoju šviesos kardu. Saulės užtemimas, trumpi vidurdienio šešėliai. Aš juk jausiu tavo abejingą apkabinimą, barsiu save, kad vėl kviečiau susimatyti, ir važiuosiu namo troleibusu, prispaudusi kaktą prie stiklo. Forte ir piano. Status quo: tau nereikia mano gėrio, man nereikia tau jo duoti. Bet esu pasiruošusi bet kada paaukoti tau savo laisvą laiką. Vis dėlto kažkur užkampyje lieka kelių sekundžių vaizdinys: štai, tu tiesiog prieini ir pasisveikini, o aš plačiai plačiai nusišypsau. Kaip gera.

Neieškok šviesos kituose. Gal jie jos ir neturi.

Pats ją skleisk.

***