eucalyptus

DSC_0643-2

Reklama

Ir jis atėjo!

Kiekvieną kartą, kai išeinu iš kavinės (iš degalinės parduotuvės, iš kepyklėlės) su kavos puodeliu, baru save, nes sumokėjusi du eurus, ne visada gaunu skanios kavos ir geros nuotaikos. “Viskas, viskas, rišu šį reikalą“, – burbu jau ilgai. Bet yra viena įdomi vieta, kur nueinu po kiekvieno karto, kai mane kas nors skriaudžia poliklinikoje. Ar adatomis pabado, ar kardiografo lipdukais ir spaustukais apklijuoja, žinau, kad, kai pasiimsiu paltą iš rūbinės, nueisiu į mažą kavinę, kur bandelės kepamos tos pačios dienos ryte. Už kavos puodelį, bandelę ir paguodą sumokėjau šįryt perpus pigiau nei tinkliniuose kavos namuose.

Kovas nebuvo lengvas. Vyko kovos. Planetos paviršiumi ritinėjosi ar tai saulės, ar tai mėnulio užtemimai, ar juodasis mėnulis, ar pilkas debesys, tačiau kažkur dinginėjo pinigai, žmonių sąžinė, meilė ir sveikata. Iš pradžių niekaip negalėjau rasti sau vietos, maniau, kad viskas, ką darau, yra neverta dėmesio, beveik kaip ir komercinių kanalų reklamos. Mane erzino didelis pasirinkimas, šiuolaikinės tendencijos, kurios draskė  į skutelius, niekaip neleisdami įsiklausyti į save. Tada, visai netikėtai, per keletą valandų užmaišiau obuolienę. Ir tas gaudesys viduje nutilo.

Buvo sniego. Buvo platūs laukai. Tada buvo pačios šauniausios Velykos. Ir daug saulės. Išsinėriau iš vilnonių kojinių ir po namus vaikštau basomis. Du senoliai prie parduotuvės ginčijosi, yra tas Dievulis ar vis dėlto ne. Miestas buvo apytuštis, bet namuose niekas nesėdėjo. Su bičiule aptarėme sunkią šių metų žiemą, mintis apie ją užgėrėme skaniausiomis obuolių sultimis, o Luko jau paprašiau, kad pažiūrėtų, kaip sekasi mano dviračiui. Mezgimo siūlai plonėja ir vėsėja, katė rytus leidžia balkone, batų spalva linksmėja, ragauju liofilizuotų aviečių ir raukausi nuo malonaus rūgštumo, užuolaida miegamajame lengvai juda nuo šilto oro gūsių. Aš nežinau, kaip bus rytoj, bet šiandien yra nuostabu. Ir to gana.

Vakar vakare išsiunčiau žinutę “ Tu matei koks pavasaris?“. Ir gavau atsakymą. “Jul, pavasaris! Valio! Aš taip džiaugiuosi!“.

Aš irgi. Neapsakomai.

DSC_2200

Balta balta

Virtuvėje, kur senas radijas transliuoja “Žvaigždės žiūri į žemę“, paruošiau kavos. Su Luko mama aptarinėjome tuos dalykus, kuriuos aptarinėja dvi moterys, užsidariusios virtuvėje. Puse lūpų. Džiaugiuosi pasiėmusi vilnones kojines, nes žvaigždės ne tik žiūri į žemę, bet ir krenta baltos snaigės. Sninga taip, kaip nesnigo žiemą.

Didmiestyje palikau labai sunkią savaitę, ilgas darbo valandas, ką tik nupirktą ir tą pačią akimirką dėl neatsargumo sulūžusią grūdinto stiklo plėvelę telefono ekranui, nemalonumus, apgavystes, galvos skausmą ir tuščią šaldytuvą. Perfekcionizmas įsikuitė kampan. Numojau ranka į nenumaldomą informacijos srautą. Guodžiau save, kad tai juoda savaitė, juodas mėnulis, juoda dėmė, bet tuoj, tuoj viskas pasibaigs. Susidėjau į kompiuterį fotoaparatus, kompiuterį, mezginius, šiek tiek drabužių ir važiuodama visą laiką tylėjau. Maniau, ištylėsiu visą brūzgesį iš savęs, išvalysiu ausis nuo spengimo, kuris  trukdo naktį užmigti. Juoda.

Ir tada pradėjo snigti. Laukai per dešimt minučių pavirto baltu lapu. Štai, miela, imk, rašyk. Tada atkutau.

– Sustok čia, prašau, – ir išlipau iš automobilio.

DSC_0115.jpg
DSC_0117.jpg

Balta. Balta.