Vis dažniau dairausi pietų pusėn, kur kalvos ir kalvos. Vis svajoju apie namus gamtos prieglobstyje, kur būtų rožynas, dvi katės, kamara ir žvaigždės virš galvos.
– Dar turėsiu savo studiją, kur rymosiu valandomis.
– Kur tu ją įrengsi? Daržinėje? – Lukas jau naktimis nemiega, ir ne todėl, kad jam skauda dantį, o todėl, kad atbundančios žemės kvapas pažadino norą kuo greičiau suleisti pirštus į dirvą. Jis ir pats jau kvepia šiaudais ir mediena.
– Daržinėje.
Tarp kalvų nemažai pelkių. Pasuksi dešinėn nuo Molėtų plento ir vingiuosi duobėtu keliu. Žvilgsniu palydėjo prie pavienių namų budintys įmitę katinai ir laibakojai šuneliai. Tarp kalvų viešpatauja Pelkių Dievas. Naktį kopėčiomis jis įlipą į medį ir ulba su naktiniais paukščiais. Vilniaus miesto čia net kvapo nėra. Į palto kraštą įsikibo erkė. Ir gyvenvietės pavadinimo nėra. Kažkur ir kažkaip.
Prašėme Pelkėtojo malonės.
