Pas Pelkių Dievą svečiuose

Vis dažniau dairausi pietų pusėn, kur kalvos ir kalvos. Vis svajoju apie namus gamtos prieglobstyje, kur būtų rožynas, dvi katės, kamara ir žvaigždės virš galvos.
– Dar turėsiu savo studiją, kur rymosiu valandomis.
– Kur tu ją įrengsi? Daržinėje? – Lukas jau naktimis nemiega, ir ne todėl, kad jam skauda dantį, o todėl, kad atbundančios žemės kvapas pažadino norą kuo greičiau suleisti pirštus į dirvą. Jis ir pats jau kvepia šiaudais ir mediena.
– Daržinėje.

Tarp kalvų nemažai pelkių. Pasuksi dešinėn nuo Molėtų plento ir vingiuosi duobėtu keliu. Žvilgsniu palydėjo prie pavienių namų budintys įmitę katinai ir laibakojai šuneliai. Tarp kalvų viešpatauja Pelkių Dievas. Naktį kopėčiomis jis įlipą į medį ir ulba su naktiniais paukščiais. Vilniaus miesto čia net kvapo nėra. Į palto kraštą įsikibo erkė. Ir gyvenvietės pavadinimo nėra. Kažkur ir kažkaip.

Prašėme Pelkėtojo malonės.

DSC_0101
DSC_0011

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s