Gegužė

Labai tiesmukas ir sąžiningas pavasaris. Rūkas, lietus, ar šlapdriba saulės spinduliuose. Beveik requiem žiemai. Prie šaligatvių sniegas, po sniegu – pernykštė žolė, o sieloje – gegužė. Gegužę bus pokalbiai iki sutemų, siūbuojančios užuolaidos, lėtos vakarienės. Tai mano mylimiausias mėnuo. Kažkada svajojau ištekėti būtent gegužę. Ir ketvirtadienį. Gegužę prasidėjo viskas. Gegužę susidaužysime arbatos puodeliais, nes jau nebemokame gerti alkoholinių gėrimų. Kartą manęs paklausė: “Bet kaip tu atsipalaiduoji?“. O aš nesupratau klausimo.

Prieš kurį laiką man atrodė, kad dingo lengvumas, prisidėjo rūpesčių, kad pradėjau skraidyti arčiau žemės. Bet jei dabar manęs klaustum, kaip jaučiuosi, sakyčiau, kad jaučiu jaunystę. Ir įkvėpimą. Juk tai, man atrodo, Maugham rašė, kad žmogaus gyvenimo raštas labai paprastas – žmogus gimsta, dirba, kuria šeimą, gimdo vaikus ir miršta. Visa kita – intarpai. Bet esmė visada ta pati.

Jaučiuosi labai gerai. Man patinka mano amžius, mano dabartinė būsena mylimiausiame metų laike – kaip jį norėtųsi įsiminti ir užlaikyti. Dieną, valandą, kai esi laisvas ir jaunas, turi tvarkingus, šviesius namus, kurių langai atverti šilumai, kur greitai grįš vyras ir sūnus, į kuriuosi visada nukreiptas mano vektorius, ir mūsų laukia dvi išeiginės – be reikalų ir rūpesčių. O kol kas galima įsitaisyti ant palangės su arbatos puodeliu ir žiūrėti į pasaulį. Ten debesys ir šeši laipsniai, kurie su dienomis augs, ten paukščiai tupi ant medžių šakų. Ten smuiką iš dėklo išsitraukia smuikininkas, kurio nebuvo matyti visą žiemą, ir jis vėl griežia. Ir koks nors kas nors kur nors viršuje taip pat mato, kaip aš sėdžiu ant palangės ir žiūriu į pasaulį, jaučiu naujų jėgų antplūdį, kuriu planus, laukiu naujienų ir trokšti tik vieno – kad tai niekada nesibaigtų.

Reklama
Gegužė

***

Anksti kėliausi ir galvojau, ką apsirengti. Vėl raudoni lakuoti su baltais raišteliais, ką gi žmonės pagalvos? Tada aš kur nors atsisėsiu ir pariesiu kojas, kad nesimatytų tų raudonų išsišokėlių. Iš tiesų kažkur atsisėdau, bet, apsidairiau aplink – tai senas vinilinių plokštelių grotuvas, tai pop art’o dievo kopija su purpurinėmis kojinėmis ir druskos išėstais batais, tai Woodstock’o dvasia, laukinės garbanos, vietinės ir užjūrio šnektos, kava vietoj brendžio išraižytuose stikluose – pagaliau pasijutau labai normali. Tiek daug nepažįstamų žmonių mažoje erdvėje ir pirma reakcija – čiupk tą savo paltą ir bėk! Bet smalsumas šnabždėjo:“pabūk, pabūk dar truputį, juk taip įdomu“. Kai pradėjo groti gyva muzika, smalsumas suokalbiškai mirktelėjo – “matai, buvau teisus!“. Aš tik neseniai sužinojau apie Bitcoin’us, apie tai, kad tas mažas kioskelis, pro kurį praeinu kiekvieną rytą – “Ingress“ alternatyvioje realybėje yra tikrų tikriausias mirguliuojantis šviesomis portalas, ir kad kažkas taip myli skaičius, kodus, mikroschemas ir tie dalykai taip įkvepia jį, kaip mane įkvepia gitaros stygos, vandens ąsočio stiklo iškreipti saulės spinduliai, keisti garsai ir vaizdai, kurie perveria kiaurai.

Pabūk dar truputį, juk iš tiesų čia labai labai įdomu.

***

npd

Kai kalbu su tavimi, o tu esi toks šaunus, geras, protingas, mandagus ir įdomus, aš pasisemiu tiek optimizmo ir tikėjimo, kad net sunku nupasakoti. Kai kalbu su tavimi, o tu esi netikras, pagiežingas ir piktas, aš tik sustiprėju. Vis dėlto būna, kad negaliu suprasti, ar tu, sakydamas, kad mes skrisim virš Burdž Chalifa, esi tyras, ar praeis metai ar du, ir tu, stovėsi priešais mane, kiek susikūprinęs ir teatrališkai išmetęs ranką su gyslotais smailiais pirštais durų pusėn, šauksi, kad aš dingčiau iš čia.

O ne, aš tikrai nieko nežinau.

Būna, Vilniaus gatvės yra nemielos. Jomis nevaikštai, nenori ir bijai. Nežinai, gal ten atsidarė nauja kavinė ar dar kas nors įdomesnio. Ir vis tiek dar dairaisi per petį. Gąsdina melsvos spalvos automobilis, ar kurio valstybiniame numeryje būta septyneto. Ne, prieš tave niekas nekėlė rankos, nekriaudė ir nerakino prie radiatoriaus, bet tu jautiesi taip, tarsi taip buvo. Tavo telefoną purtė, kaip ir tavo daiktus, o gal traukė iš šiukšliadėžės parduotuvių kvitus, kad patikrinti, ar tu nepirkai ką nors įtartino ar dėl ko prie progos galima iškelti skandalą, arba nueiti pas tavo draugus ir jiems iškelti skandalą. Su tavimi nesikalbėjo savaitėmis arba sunaikino bet kokius tavo ryšius su išoriniu pasauliu, draugais ar socialiniuose tikluose. Kodėl? Nežinau. Tave penkis kartus jau prieš tai buvo atleidę iš tos pačios darbovietės, arba penkis kartus buvo išvarę iš namų, bet tu grįžai. Dar labai paprasta pasakyti, kad tu sirgai, kad tau trūksta racijos, pripriešti tau F raidę, tegul vėjas nešioja po Šv. Stepono gatvę tai, kas yra vadinama paciento sveikatos informacijos konfidencialumu. Kas buvo vadinama. O vadino gražiai. Už rankos vedžiojo po prabangą, gal nuskraidino už vandenyno, ausis medumi tepė. Apie tai Edie Sedgwick ir Andy Warhol, apie tai Patrick Bateman, sekso su moterimis metu besigrožintis savo tobulu kūnu veidrodyje, apie tai “Gaslight“, galų gale apie tai Tonio Soprano motina. Tada, kai atvažiuosi pasiimti savo paskutinių daiktų, pakampėmis mėtysis tuščios skardinės, kvapas ries nosį, ir gal tai buvo padaryta tyčia – “Še, pažiūrėk, ką padarei!“. Juk tai dekoracijos, butaforija, štai čia dar stovėjo tarpdury su peiliu rankose, šaukdamas, kad tuoj persipjaus sau gerklę. Arba užvertęs akis supins savo rankų pirštus, kad sąnariai traškės. Arba kartos girdėtas filmuose frazes, šleivai jas išvertęs į lietuvių kalbą. Bet niekas neplojo ir autografų neprašė. Ir suskaus tada, kai supras, kad neteko savo narcisizmo maitintojo. Tik todėl.

Prisimeni, drauge, kas yra Dementoriai? Būtybės, kurios išsiurbia iš tavęs gyvenimo džiaugsmą, sunaikina taiką tavyje, atima bet kokią viltį ir tikėjimą. Ir nebūtinai tai yra tas, kuris skraido kino ekrane, apsigaubęs juodais skarmalais. Jis yra simpatiškas, sumanus, charizmatiškas ir gali pakviesti tave arbatos. Bet praeis metai ar du, jis bus tas, kuris parodys tau duris. Nes tu jau nebeturi savo 21 gramo, tavo krūtinėje išėsta skylė, į kurią galėtum įkišti ranką ir užčiuopti tik orą, kuris švilps, tarsi skersvėjis, dar daug naktų. Kodėl? Aš šiek tiek gudravau, sakydama, kad nežinau. Aš truputį žinau. Nes irgi vaikščiojau pakraščiu.

Nežarstysiu patarimų, necituosiu populiariosios psichologijos, nedėsiu nuorodų į straipsnius. Nekviesiu kalbėtis. Gal net neišbagsiu šio įrašo, todėl kad nesugalvosiu kokio nors magiško burtažodžio, kuris nubaidytų Dementorių. Šiandien namuose šiek tiek šilumos skleidžia radiatoriai, šiek tiek garuoja arbata, šiek tiek šviesos pulsuoja  21 gramas krūtinėje, kurioje nebešvilpauja vėjai ir jau labai ilgai aš esu tiesiog laimingas žmogus. Kartais negaliu tuo pati patikėti, bet taip yra.

npd

Juodos Avys

Pabūkime jonais, pabūkime mekais, tik skrybėlių neturime, bet yra plonas mažas sisteminis fotoaparatas, kuris regėjo tai, ko net nesapnavau, o liežuvis neapsiverčia ištarti iškart ir be klaidų. Nikaragva. Managva. Kordoba. Daniel Ortega. O aš vis dar laikausi įsikibusi į Viliaus Arkikatedros kolonas, kai bilietas iki Paryžiaus kainuoja pigiau nei iki Pušaloto. Bet pabūkime fluksusais buvusioje Fluxus ministerijoje, aš garsiai paskaitysiu tai, ką pati parašiau, o tu pafilmuosi. Ir viskas man atrodo labai gerai.

Nežinau, kodėl žmonės rašo. Gal jie paauglystėje neturi draugų, arba turi įsivaizduojamą draugą, ir rašo jam? Į tuos dienoraščius, su spynelėmis, bet tėvai vis tiek įsigudrina perskaityti. Tada tie dienoraščiai dulka dėžėse su atvirutėmis, kuriuos siuntinėjai pats sau Valentino dienos proga, nes bendraklasių akivaizdoje bijojai atrodyti niekam nereikalingas ir neįdomus. Gal tai būtent tas būdas, kuriuo nori komunikuoti su išoriniu pasauliu? Telefonas ir nepažįstamųjų skambučiai gąsdina, o vos išsižioji, burnoje stringa “Ni-ka-ra… Kaip sakei?“. Gal jei ir ištari įmantresnį žodį, pamatai, kad tavęs niekas negirdi, ir pasitrauki į tamsiąją pusę. O gal paprasčiausiai persivalgai knygų? Kopijuoji mėgstamiausių rašytojų braižą, sakinių konstrukciją, kokią nors ypatingą skyrybos potėpį? Aš labai mėgstu brūkšnius. Aš – labai labai – mėgstu brūkšnelius, kuriuos perėmiau iš vieno lietuvių gyvojo klasiko. Ir man tas pats.

Nežinau, kodėl žmonės rašo. Gal tai įvykis, garsas, vaizdas, jausmas, žmogus? Jis ateina, nesikuklina, žiūri tau į akis, ir, atrodytų, supranta. Ir man jau ne tas pats. Bet viskas vis dar atrodo gerai. Gal tai tas vasaros pradžios vakaras, kai grojo gyva muzika, o tu šokai ant įkaitinto betono? Gal tai noras, kuris yra neleistinas, užgniaužtas, taip niekada ir neišsipildęs. Tai gali būti duslus pagalbos prašymas ir neviltis. Baisus penktadienis, kai nenori rasti kelio namo. Ar trumpoji žinutė, po kurios tu niekada nenori rašyti, bet vis dėlto kitą rytą atsimerkęs suvoki, kad tau rūpėjo ir tai buvo neteisinga. Nes tu pats esi vienišas, toks, koks atėjai į šį pasaulį, toks, koks iš jo ir išeisi.

Ir užsiinterpretuok, žmogau, kai mano smegenų jungtys pavirs plonų siūlų kamuoliuku, bandydamas mane suprasti, nes ten, už raidžių ir iš tikrųjų, aš esu neįdomi, nesklandi, nerangi, kampuota, pakimusi, nelogiška ir labai silpna. Bet vis tiek tu man buvai toks gražus, kaip krentanti žvaigždė, gaila tik, kad taip trumpai. Gaila tik, kad tu to net ir pagalvoti negalėjai. O aš ir neišsidaviau.

Juodos Avys