Gegužė

Labai tiesmukas ir sąžiningas pavasaris. Rūkas, lietus, ar šlapdriba saulės spinduliuose. Beveik requiem žiemai. Prie šaligatvių sniegas, po sniegu – pernykštė žolė, o sieloje – gegužė. Gegužę bus pokalbiai iki sutemų, siūbuojančios užuolaidos, lėtos vakarienės. Tai mano mylimiausias mėnuo. Kažkada svajojau ištekėti būtent gegužę. Ir ketvirtadienį. Gegužę prasidėjo viskas. Gegužę susidaužysime arbatos puodeliais, nes jau nebemokame gerti alkoholinių gėrimų. Kartą manęs paklausė: “Bet kaip tu atsipalaiduoji?“. O aš nesupratau klausimo.

Prieš kurį laiką man atrodė, kad dingo lengvumas, prisidėjo rūpesčių, kad pradėjau skraidyti arčiau žemės. Bet jei dabar manęs klaustum, kaip jaučiuosi, sakyčiau, kad jaučiu jaunystę. Ir įkvėpimą. Juk tai, man atrodo, Maugham rašė, kad žmogaus gyvenimo raštas labai paprastas – žmogus gimsta, dirba, kuria šeimą, gimdo vaikus ir miršta. Visa kita – intarpai. Bet esmė visada ta pati.

Jaučiuosi labai gerai. Man patinka mano amžius, mano dabartinė būsena mylimiausiame metų laike – kaip jį norėtųsi įsiminti ir užlaikyti. Dieną, valandą, kai esi laisvas ir jaunas, turi tvarkingus, šviesius namus, kurių langai atverti šilumai, kur greitai grįš vyras ir sūnus, į kuriuosi visada nukreiptas mano vektorius, ir mūsų laukia dvi išeiginės – be reikalų ir rūpesčių. O kol kas galima įsitaisyti ant palangės su arbatos puodeliu ir žiūrėti į pasaulį. Ten debesys ir šeši laipsniai, kurie su dienomis augs, ten paukščiai tupi ant medžių šakų. Ten smuiką iš dėklo išsitraukia smuikininkas, kurio nebuvo matyti visą žiemą, ir jis vėl griežia. Ir koks nors kas nors kur nors viršuje taip pat mato, kaip aš sėdžiu ant palangės ir žiūriu į pasaulį, jaučiu naujų jėgų antplūdį, kuriu planus, laukiu naujienų ir trokšti tik vieno – kad tai niekada nesibaigtų.

Reklama

***

Anksti kėliausi ir galvojau, ką apsirengti. Vėl raudoni lakuoti su baltais raišteliais, ką gi žmonės pagalvos? Tada aš kur nors atsisėsiu ir pariesiu kojas, kad nesimatytų tų raudonų išsišokėlių. Iš tiesų kažkur atsisėdau, bet, apsidairiau aplink – tai senas vinilinių plokštelių grotuvas, tai pop art’o dievo kopija su purpurinėmis kojinėmis ir druskos išėstais batais, tai Woodstock’o dvasia, laukinės garbanos, vietinės ir užjūrio šnektos, kava vietoj brendžio išraižytuose stikluose – pagaliau pasijutau labai normali. Tiek daug nepažįstamų žmonių mažoje erdvėje ir pirma reakcija – čiupk tą savo paltą ir bėk! Bet smalsumas šnabždėjo:“pabūk, pabūk dar truputį, juk taip įdomu“. Kai pradėjo groti gyva muzika, smalsumas suokalbiškai mirktelėjo – “matai, buvau teisus!“. Aš tik neseniai sužinojau apie Bitcoin’us, apie tai, kad tas mažas kioskelis, pro kurį praeinu kiekvieną rytą – “Ingress“ alternatyvioje realybėje yra tikrų tikriausias mirguliuojantis šviesomis portalas, ir kad kažkas taip myli skaičius, kodus, mikroschemas ir tie dalykai taip įkvepia jį, kaip mane įkvepia gitaros stygos, vandens ąsočio stiklo iškreipti saulės spinduliai, keisti garsai ir vaizdai, kurie perveria kiaurai.

Pabūk dar truputį, juk iš tiesų čia labai labai įdomu.