Juodos Avys

Pabūkime jonais, pabūkime mekais, tik skrybėlių neturime, bet yra plonas mažas sisteminis fotoaparatas, kuris regėjo tai, ko net nesapnavau, o liežuvis neapsiverčia ištarti iškart ir be klaidų. Nikaragva. Managva. Kordoba. Daniel Ortega. O aš vis dar laikausi įsikibusi į Viliaus Arkikatedros kolonas, kai bilietas iki Paryžiaus kainuoja pigiau nei iki Pušaloto. Bet pabūkime fluksusais buvusioje Fluxus ministerijoje, aš garsiai paskaitysiu tai, ką pati parašiau, o tu pafilmuosi. Ir viskas man atrodo labai gerai.

Nežinau, kodėl žmonės rašo. Gal jie paauglystėje neturi draugų, arba turi įsivaizduojamą draugą, ir rašo jam? Į tuos dienoraščius, su spynelėmis, bet tėvai vis tiek įsigudrina perskaityti. Tada tie dienoraščiai dulka dėžėse su atvirutėmis, kuriuos siuntinėjai pats sau Valentino dienos proga, nes bendraklasių akivaizdoje bijojai atrodyti niekam nereikalingas ir neįdomus. Gal tai būtent tas būdas, kuriuo nori komunikuoti su išoriniu pasauliu? Telefonas ir nepažįstamųjų skambučiai gąsdina, o vos išsižioji, burnoje stringa “Ni-ka-ra… Kaip sakei?“. Gal jei ir ištari įmantresnį žodį, pamatai, kad tavęs niekas negirdi, ir pasitrauki į tamsiąją pusę. O gal paprasčiausiai persivalgai knygų? Kopijuoji mėgstamiausių rašytojų braižą, sakinių konstrukciją, kokią nors ypatingą skyrybos potėpį? Aš labai mėgstu brūkšnius. Aš – labai labai – mėgstu brūkšnelius, kuriuos perėmiau iš vieno lietuvių gyvojo klasiko. Ir man tas pats.

Nežinau, kodėl žmonės rašo. Gal tai įvykis, garsas, vaizdas, jausmas, žmogus? Jis ateina, nesikuklina, žiūri tau į akis, ir, atrodytų, supranta. Ir man jau ne tas pats. Bet viskas vis dar atrodo gerai. Gal tai tas vasaros pradžios vakaras, kai grojo gyva muzika, o tu šokai ant įkaitinto betono? Gal tai noras, kuris yra neleistinas, užgniaužtas, taip niekada ir neišsipildęs. Tai gali būti duslus pagalbos prašymas ir neviltis. Baisus penktadienis, kai nenori rasti kelio namo. Ar trumpoji žinutė, po kurios tu niekada nenori rašyti, bet vis dėlto kitą rytą atsimerkęs suvoki, kad tau rūpėjo ir tai buvo neteisinga. Nes tu pats esi vienišas, toks, koks atėjai į šį pasaulį, toks, koks iš jo ir išeisi.

Ir užsiinterpretuok, žmogau, kai mano smegenų jungtys pavirs plonų siūlų kamuoliuku, bandydamas mane suprasti, nes ten, už raidžių ir iš tikrųjų, aš esu neįdomi, nesklandi, nerangi, kampuota, pakimusi, nelogiška ir labai silpna. Bet vis tiek tu man buvai toks gražus, kaip krentanti žvaigždė, gaila tik, kad taip trumpai. Gaila tik, kad tu to net ir pagalvoti negalėjai. O aš ir neišsidaviau.

Reklama
Juodos Avys

2 komentarai “Juodos Avys

  1. Žmonės rašo, nes jaučia. Nes emocijos įgauna kūną, kai išdeliojamos ant popieriaus/ekrano. Nes kai jos įgauna kūną, lengviau išeina iš smegenų ar širdies ir nebemindo jų. Pasidaro lengviau, švariau, gera. Ir dar žmonės rašo, nes pasikalbėti neužtenka. Arba nėra su kuo arba yra, bet nesupranta. O aš rašau tau komentarą vietoj komplimento už sudėtingą, bet lengvą tekstą. Šauniai rašai. Patinka.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s