Nuo šeštadienio

Tas geltonasis ir keistasis savo šviesa braunasi pro dryžuotas užuolaidas, virtuvinio lango roletus ir langą mediniais rėmais, tarp kurių įstrigo apdulkėjusios žaliuzės. “Jalousie“ – tai ne tik žaliuzės, bet ir pavydas. Sakai, man tinka mano akcentas? Tamsoje pasisuku į ant nugaros gulintį vyrą, paduodu jam vieną ausinę. Taip ir gulime: jis ant nugaros, aš ant kairiojo šono, šiek tiek sulenkusi kojas ir po skruostu pakišusi delną. Abu kažkur ten, bet ne čia. Prirankiojau mėnulio akmenukų pakeliui namo, naktiniame Vilniuje, kur stojau prie kiekvieno šviesoforo, sukdama ratus po rajoną, kurio istorija domėjausi labai intensyviai, išsitiesusi ant žalios spalvos dirbtinės odos sofos (vietomis buvo gerokai patrinta, sakiau, nupirksiu pledą langeliais, bet tuose nenamuose praleidau tik porą mėnesių, laimei). Perskaičiau kiekvieno istoriją, kuriose netrūko poezijos ir epitetų, mačiau vaizdo įrašą iš ligoninės prie Šv. Jokūbo bažnyčios, kuriame buvo negyva jauna mergina, jos dubenį sutraiškė tanko vikšrai. Dabar ta ligoninė apleista ir labai baisi. Dabar šiame mieste labai neįkyriai groja sutemos. Mieste, kur gatvėse, mediniuose inkilėliuose galima rasti E.M. Remarko, L. Tolstojaus ir V. Mykolaičio-Putino knygų (keistai, matyt, atrodė žiūrint pro autobuso langą, kaip sužvejoju tas knygas iš lauko bibliotekos, sugrūdu kuprinėn ir skuodžiu šalin, tarsi bijodama, kad kas nors sugalvos iš manęs atimti šį turtą), – imk, tu tik skaityk! Plaukus nubarstė pilkšvos blizgančios dulkės, dėl to niekaip negaliu surišti plaukų, jie vis pučiasi ir veliasi tarp pirštų. Bet juk visa visata laimino mūsų pažadus, kodėl dabar turėtų būti neramu? Nuo šeštadienio Lilit keliauja Skorpiono ženklu, še tau, še tau, tegul patvinsta tavo sielos ežerai.

DSC_2197

Reklama
Nuo šeštadienio

kai kaštonai-alyvos-ievos, vėl ir vėl

Vieną dieną palijo, kitą dieną miestas sprogo kvapais. Čia kvepėjo ievos, vėliau alyvos, ir šiąnakt – kaštonai. Žibintų šviesoje skraido karkvabaliai, kvaileliai, atsitrenkia į medžius ar stulpus, ir nukritę ant nugaros, juokingai judina plonas kojytes. Po vidurnakčio, kai jau nevažiavo jokie autobusai, keturis kilometrus ėjome su Žilvinu lėtai, vis sustodami, kalbėdamiesi ar ieškodami Kasiopėjos danguje. Kol jis stovėjo užvertęs galvą, aš vogčiomis pažvelgiau į jo profilį – bičiulis pasirodė kažkuo toks artimas ir geresnis nei norėtų būti. O gal tai tik vyšnių kriek kaitino ausis.
Ir šiemet, kaip pernai, tik tūkstančius kartu geriau. Senos dainos primena, kaip pernai degė krūtinės ląsta ir kaip norėjosi spiegti iš skausmo, o šiemet perbrauki ranka per gerokai paaugusius plaukus ir pagalvoji:“Juk viskas susiklostė“. Ir šiandien aš sėdžiu siauroje gatvelėje, ant medinės išskleidžiamos kėdės, šalia rūko Zigmas, pelenai nuo jo cigaretės byra ant džinsų. Pro šalį važiuoja troleibusai, autobusai, kurie, atrodytų, ranka pasiekiami, praeiviai prašo pavaišinti cigarete. Ant stalo padėtas meniu, prispaustas maža lėkštute (ant kito stalo tokios jau nėra – kažkas pasisavino). Ir aš mažiausiai dabar noriu kalbėti. Ir šitai man šiandien nesiseka.
Ir šito man šiandien nereikia.

DSC_1272

DSC_1258.jpg

DSC_1270

kai kaštonai-alyvos-ievos, vėl ir vėl

Vilnius

Dažnai rašau apie Vilnių. Dažnai narstau jį po gatvelę, grindinio   akmenuką, medinį lango rėmą, gatvės žibintą ar įvykį. Dažnai myliu   Vilnių, nes tai dalis manęs. Vilnius taip pat myli žmones, tai jo   dalis, jis priima ir supranta kiekvieną žmogų.

Jis   mielai pasisveikina su gražia mergina. Ji vilki ilgą ilgą suknelę,   kurios klostės painiojasi tarp merginos grakščių kojų, o iš iškirptės   dvelkia įstabiai švelniu aromatu. Vilnius – atgaiva kūniško grožio   pasiilgusioms akims. Jis priima ir vaikiną nudrožtu švarku ir beskoniais  akiniais nuo saulės. Aną vakarą jis tiesiog priėjo prie manęs ir mes   pradėjom kalbėtis. Jis skųstis ir guostis, aš – skiesti ir meluoti.   Vėliau jis sekė mane iki pat namų, prašėsi įsileidžiamas arba kitaip   nusižudys. Vilnius kartais nustebina dar keistesniais keistuoliais už   tave patį. Tuomet pusdienį sėdi užsirakinęs savo celėje, užsitraukęs   visas užuolaidas ir bijai. Kitą dieną sėdėdama skverelyje ir skaitydama, išgirdau jau girdėtą balsą. Pakėlusi galvą  pamačiau tą patį nudrožtą švarką. Apsidžiaugiau, kad šis žmogus gyvas  ir sveikas, bet pasikišusi knygą po pažastimi ir nusiėmusi akinius,  nuskuodžiau neatsigręždama. Tegul jis ir toliau galvoja, kad aš esu  vardu Marla (žinoma, Singer)   ir dirbu Seimo kanceliarijoje. Ir kad aš niekšė. Vilniui nerūpi tavo   tapatybė. Jaunas vaikinas iš niekam negirdėto kaimo atvyko į Vilnių   studijuoti. Susipažino su mergina, kuri iki kaulų smegenų yra vilnietė. Jie gyveno kartu, susituokė, o kai įsikėlė į savo būstą, vaikinas   deklaravo savo gyvenamąją vietą Vilniuje. Dabar jis moka mokesčius šiam miestui. Tada jis nupirko šeimai automobilį, gražų, raudoną, traukiantį  akį. Jame yra net kavos puodelių (ar kolos skardinių, aš nežinau) laikykliai! Todėl automobilio draudimo poliso  kaina skiriasi. Juk jaunas vyras – vilnietis! Jau po kelių dienų jis  pasiima savo sutuoktinę ir neseniai remontuotu keliu nusiveža ją į savo  gimtąjį kaimą. Jai patinka kaimas. Ten jos kraujas atsinaujina. Nes,  kai ji grįš į miestą, keletą dienų jis spindės visai kitomis spalvomis.   Vilniui tas pats, kiek tu turi tatuiruočių, kuo tu tiki ar kuo tu   netiki. Čia rytais dviračių taisykloje charizmatiški vyrai ruošia   stiprią kavą ir įnirtingai kimba į dienos darbus, o vakare, kai jau   darbas tuoj tuoj pasibaigs, atkemša alaus. Čia gali ketvirtadienį nueiti  į mažą knygynėlį siauroje gatvėje, kur koncertuoja jauna avangardo grupė. Šioje vietoje susirinko daug sandalų, ilgų sijonų, įdomių megztinių, konversų,  akinių, garbanotų ir visaip kaip skustų pakaušių. Iš pradžių atsirėmiau į  sieną ir klausiausi. Ir nejudėjau. Niekas nejudėjo. Tik klausėsi.  Vėliau išėjau į gatvelę.  Priešais ant šaligatvio atbrailos sėdėjo Martynas. Prisėdau šalia.  Šaligatvis buvo labai šiltas. Gatvele, kurioje ir taip vietos nerasta,  atsargiai judėjo žalios spalvos mini kūperiai, stambios barboros ir kiti ratai. Vairuotojai iš pradžių nužvelgdavo gatvėje sėdinčius, stovinčius, rūkančius, besibučiuojančius, tuomet pasukdavo  galvą į pradarytas knygyno duris. Jaunas bandas grojo išties neblogai. Ir važiuodavo toliau. Pro šalia knygyno esančias duris išėjo vyras  odine liemene, skrybėle ir ilgais auliniais kaubojiškais batais su geležtėmis. Jis stūmė įspūdingą vienaratį. Vilniui taip pat nerūpi, kiek ratų vairuoji ar vartoji.

– Šitas vyras dažnai lankosi “Apuoke”, – pasilenkęs, ramiai, kaip visada, tarė Martynas. Jis šaunus. – Kaip šiaip gyveni?

– Gerai! – atsiliepiau. Dabar visada sakau, kad gyvenu gerai.

-Aš  kai pirmą kartą pas jus atėjau gruodį, mano asmeninis ir šiaip   gyvenimas buvo mėsmalė, – pasakiau valydama lūpų kampučius servetėle, – o  dabar ateinu paskutinį kartą, saulė blizga medžių lapuose, musytės ir dulkytės skraido, balandžiai tupi parko žolėje, ir aš jaučiuosi labai laminga. Vadinasi, viskas juk geryn?

Nusišypsojau.  Tai buvo baigiamieji dantų atstatymo darbai, dabar nesišypsoti būtų  nuodėmė. Gydytojas šiek tiek kuklinosi žiūrėdamas į mane.

– Šiaip mes tarp savęs kalbame, kad per dantis žmonės susitvarko gyvenimą, – pasakė jis kukliai.

– Gerai gyvenu! – nusišypsojau.

Vilnius  yra atsipalaidavęs, jis tavęs nepavydi, nebando perlaužti, iškreipti ar  pakeisti. Gal net tu jam šiek tiek nerūpi. Jis tavęs nepraryja, tavimi  nemanipuliuoja ir nesielgia kaip sociopatas.  Mažas berniukas važiavo prieš mane dviračiu. Vingiuodamas. Užkliuvo už  atsikišusios plytelės ir drėbtelėjo su dviračiu į po staigaus lietaus  likusią balą. Pribėgusi pasičiupau jį ir pakėliau.

– Ar labai užsigavai?

– Labaai, – berniukas jau susiruošė verkti.

– Naagi, juk nieko tokio. Parodyk rankytes, – paprašiau. Jis ištiesė purvinus delniukus. Išsitraukiusi servetėlę valiau jam rankas, kelius ir marškinėlius, – kur tavo tėveliai?

– Ten, – parodė jis kažkur vaikų aikštelės pusėn. Ten tų tėvelių buvo dešimtys.

– Kuo tu vardu?

– Ladvilas.

– Radvilas?

–  Bet aš nemoku talti laidės L, – berniukas jau pamiršo, kad ruošėsi   verkti. Nuvaliau purvo lašus nuo jo skruosto, – tėtis ateina!

– Jau ir draugų susiradai.

Man  paprasta bendrauti su tokio amžiaus pypliais, bet ką sakyti tėčiams – neįsivaizduoju. Todėl nerangiai, bet kažkam giliai viduj palengvėjus,   pasišalinau į savo betoninio rajono pusę, kuris yra kaip Vilniaus   kepenys – juos vis kažkas bando nuodyti, bet jie nepasiduoda. Čia prie   parduotuvių anksti rytais, dieną ir vėlai vakarę vyksta budėjimai. Čia   autobusų ir troleibusų žiedai, todėl laikas šiek tiek sulėtėja. Čia   įkaitintas betonas. Čia po devyniasdešimtųjų dar likę pasakojimai ir   legendos apie banditėlius. Čia šašlykai miško proskynoje ir užkištos   pašto dėžutės reklaminiais leidiniais iš visų įmanomų bakalėjų, LCD televizorių ir ūkio prekių parduotuvių. Bet ir čia man patinka.

Kad  ir kaip manytum, kad išvykęs kitur pradėsi visai kitokį gyvenimą, vis tiek su savimi pasiimi patį save. O aš, išvykdama tolėliau, visada su   savimi pasiimu dalį savo miesto, nes jis uždėjo man ant nosies akinius, pro kuriuos žvelgdama viską matau šiek tiek šviesiau, ir visa  aplink myliu šiek tiek labiau.

Vilnius

David Bowie – Heroes

We could steal time, just for one day.
We can be heroes, forever and ever.
What would you say?

Šita daina visą dieną grojo mano galvoje. Ir niekas, su kuo prasilenkėme šiandien, gatvėje, negalėjo suprasti, ko gi tie du šypsosi? Aš ir pati kartais nežinau. Bet kaip viskas kvepia, šnarena, krizena, skamba, glosto ir myli! Ir tegul tai tęsiasi amžinai. Tegul mėnulis pasisuka teisinga puse, tegul joks puntukas neužgula širdies, tegul pilka būna tik tamsiai balta, tegul – ilgai ir laimingai.

David Bowie – Heroes