kai kaštonai-alyvos-ievos, vėl ir vėl

Vieną dieną palijo, kitą dieną miestas sprogo kvapais. Čia kvepėjo ievos, vėliau alyvos, ir šiąnakt – kaštonai. Žibintų šviesoje skraido karkvabaliai, kvaileliai, atsitrenkia į medžius ar stulpus, ir nukritę ant nugaros, juokingai judina plonas kojytes. Po vidurnakčio, kai jau nevažiavo jokie autobusai, keturis kilometrus ėjome su Žilvinu lėtai, vis sustodami, kalbėdamiesi ar ieškodami Kasiopėjos danguje. Kol jis stovėjo užvertęs galvą, aš vogčiomis pažvelgiau į jo profilį – bičiulis pasirodė kažkuo toks artimas ir geresnis nei norėtų būti. O gal tai tik vyšnių kriek kaitino ausis.
Ir šiemet, kaip pernai, tik tūkstančius kartu geriau. Senos dainos primena, kaip pernai degė krūtinės ląsta ir kaip norėjosi spiegti iš skausmo, o šiemet perbrauki ranka per gerokai paaugusius plaukus ir pagalvoji:“Juk viskas susiklostė“. Ir šiandien aš sėdžiu siauroje gatvelėje, ant medinės išskleidžiamos kėdės, šalia rūko Zigmas, pelenai nuo jo cigaretės byra ant džinsų. Pro šalį važiuoja troleibusai, autobusai, kurie, atrodytų, ranka pasiekiami, praeiviai prašo pavaišinti cigarete. Ant stalo padėtas meniu, prispaustas maža lėkštute (ant kito stalo tokios jau nėra – kažkas pasisavino). Ir aš mažiausiai dabar noriu kalbėti. Ir šitai man šiandien nesiseka.
Ir šito man šiandien nereikia.

DSC_1272

DSC_1258.jpg

DSC_1270

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s