Tas geltonasis ir keistasis savo šviesa braunasi pro dryžuotas užuolaidas, virtuvinio lango roletus ir langą mediniais rėmais, tarp kurių įstrigo apdulkėjusios žaliuzės. “Jalousie“ – tai ne tik žaliuzės, bet ir pavydas. Sakai, man tinka mano akcentas? Tamsoje pasisuku į ant nugaros gulintį vyrą, paduodu jam vieną ausinę. Taip ir gulime: jis ant nugaros, aš ant kairiojo šono, šiek tiek sulenkusi kojas ir po skruostu pakišusi delną. Abu kažkur ten, bet ne čia. Prirankiojau mėnulio akmenukų pakeliui namo, naktiniame Vilniuje, kur stojau prie kiekvieno šviesoforo, sukdama ratus po rajoną, kurio istorija domėjausi labai intensyviai, išsitiesusi ant žalios spalvos dirbtinės odos sofos (vietomis buvo gerokai patrinta, sakiau, nupirksiu pledą langeliais, bet tuose nenamuose praleidau tik porą mėnesių, laimei). Perskaičiau kiekvieno istoriją, kuriose netrūko poezijos ir epitetų, mačiau vaizdo įrašą iš ligoninės prie Šv. Jokūbo bažnyčios, kuriame buvo negyva jauna mergina, jos dubenį sutraiškė tanko vikšrai. Dabar ta ligoninė apleista ir labai baisi. Dabar šiame mieste labai neįkyriai groja sutemos. Mieste, kur gatvėse, mediniuose inkilėliuose galima rasti E.M. Remarko, L. Tolstojaus ir V. Mykolaičio-Putino knygų (keistai, matyt, atrodė žiūrint pro autobuso langą, kaip sužvejoju tas knygas iš lauko bibliotekos, sugrūdu kuprinėn ir skuodžiu šalin, tarsi bijodama, kad kas nors sugalvos iš manęs atimti šį turtą), – imk, tu tik skaityk! Plaukus nubarstė pilkšvos blizgančios dulkės, dėl to niekaip negaliu surišti plaukų, jie vis pučiasi ir veliasi tarp pirštų. Bet juk visa visata laimino mūsų pažadus, kodėl dabar turėtų būti neramu? Nuo šeštadienio Lilit keliauja Skorpiono ženklu, še tau, še tau, tegul patvinsta tavo sielos ežerai.