I am not a photographer

I am not a photographer. I can‘t even say I know how to shoot. So far I can hardly match the combinations of shutter speed, ISO and aperture. I am not also crazy for the technical novelties of photography. I keep in my hands quite old Nikon D90 which is not even full frame and 50mm f/1.4 lens bought by instalments. I sometimes make friends with a film camera. To say the truth, this one is like gourmet additive and slow pleasure. I did not attend to any courses of photography, I was never taught for this craft, it is not my activities since the primary school, sometimes my hands still shake and a focus goes for a walk somewhere. But I truly understand one thing: the essence of photography is light.

I have never thought the light can be so different. It is pure in the morning, sharp in the noon and the most beautiful light is in the evening – just before the sunset. What if there are clouds, lamps or light of bonfire? Studies, softboxes and even photo editing – everything is about the light and impression we want to give to picture. At night we also try to tame the smallest remainders of light by taking pictures of stars or lonely lamp outside the window. It is also interesting to watch the contrasts of light and dark creating a dramatic impression. I have to admit I do not understand the technology how the light paints the picture in camera sensor; not only a photographer but technology also leans on the starting point – the light.

It is very breathtaking when you are in the woods and sun illuminates macabre tree trunks creating a unique ornaments. Or when the sunlight falls through the torn clouds you can think it is God watching us. You imperceptibly stop and enjoy it. Sunset beams entangle girl‘s hair and they get a warm colour. As a knight of light with shining armour you tame the light by doing wonders – sharper of softer bokeh, spots of reflected sunlight and reflections in the house windows or water.

Therefore, you do not even notice when you start to say: “I feel the light”, “what a beautiful light!”, “I‘m chasing the light”. Similarly we speak about the different light. An inner human light which, my oh my, I want to learn to capture with non-shaking hands and reliable camera. Such works are great, stunning, and conveying the things you cannot express in words. That is what I call an art. Although each of us has our imagination of what art is, it is possible to discuss or argue until the end of the world.

After all, even after a long winter a cat or a grandmother sits next to each staircase of a house in the warmer day. Then we also prepare the picnic in the park – we need to charge as a solar battery. Why do I tell about it? Because I wanted to remind not about the importance of newest technologies and my dreamt full frame, not about the skills of photographer but about one of the most important components – vitamin D that had the guardians in almost all mythologies and currently understood as hope and good mood. I wish you always to carry your own sun.

Reklama
I am not a photographer

Deividas

tumblr_o28u3aGZDS1urrab0o2_1280

Paklibink mano proto rankenėlę, užeik, užeik, gerasis žmogau, atsigerkim šaltalankių arbatos ir nepadarykime nei vienos vertos dėmesio nuotraukos, nes kalbėsime kiauras valandas, tai ten, tai šen, vogčiomis paskaičiuosiu tavo megztinio apykaklės akis, ir tavo plaukai tokios pat spalvos, kaip tavo batai. Pagluminkim Vitaliką, užuoskime plastikines sakuras, tai kelionė drezina į Zoną, tai septynių valandų filmas, tai dirgina mano matricą stipriau už narkobaronų dosniausias vaišes.

Deividas

Linartas

DSC_1341

“transgresyvaus, periferinio ir nonkonformistinio marginalo, tūnančio obscure avangardo pogrindyje. bet šiaip jis šūdas — potencialas lygus vienadienei musei. neapsiplunksnavęs geltonsnapis pienburnis. eterio eikvotojas. 4/10. teigiamas iš atjautos“.

“Mic drop“, – pridūriau. Dar jis drąsiai gali šveisti mikrofoną žemėn, po to, kai piktdžiugiškai nusikvatojęs padegė mano vienaragių ir vaivorykščių pilną pasaulėlį. Nors prieš tai labai inteligentiškai dėstė savo įžvalgas po spektaklio Pranciškonų rūmuose. Galantiškai man dovanojo gerus kadrus, nepastebimai vogdamas dar geresnius, kol spoksojau visai į kitą pusę. Jo dėka į “Spotify“ sudėjau viską, kas patinka – nuo Ben Howard iki Sepultura. Norėjo vienokio portreto, bet pasiūliau atsisėsti ant kėdės prie lango, pro kurį veržėsi pavasaris ir šiluma, ir, kaip visada, daugiau nieko nepasakiau, ką daryti.

Rabarbaras ir Degeneratas.
Su tavimi įdomu.

Linartas

Žalvarinis indas, karšta arbata ir švyturys

Kaip mokame, taip ir kuriame.  Ieškodami vidinio ar išorinio konflikto, jei jo nėra – sugalvosime, išlaušime iš piršto niekalą, išpūsime dramblį. Arba stovi tamsoje ir gali girdėti, kaip jis įtraukia į plaučius dūmą. Arba geria vyną ar “Vilniaus alų“, manydamas, kad taip yra aristokratiškiau, nors tai tėra didžiausiojo prekybos tinklo specialus užsakymas, tik ant rudo stiklo užklijuoja turistinius atvirukus primenantį vaizdelį. Arba ragauja gatvės baronų vaišių. Arba ieško simetrijos S. Kubriko kino juostose.  Gal parsisiunčia kokią nors įmantrią programą rašymui, gal nusiperka spausdinimo mašinėlę, gal turi nuo kitų akių ir ausų paslėptą grojaraštį, gal penktadienį nueina į spektaklį (vietoj gėlių vienam iš aktorių padovanoja kavos pakelį, apklijuotą lipdukais iš vaikiškos knygelės) ir šeštadienį, numojęs ranka į spausdinimo mašinėlę, atsidaro “Notepad“ langą.

O būna, kad reikia įsimylėti. Numestą ant gatvės grindinio popierėlį nuo varškės sūrelio (ar prisimeni, suaugęs žmogau, kaip anais laikais tai buvo prabangiausias gardėsis?), raudoną spalvą, svajonę, kuri jau beveik ranka pasiekiama, žinojimą, kad tuoj grįši po darbų į namus, pasakų herojų arba šiaip herojų. Ir čia prasideda keblumai. Nes jis nėra mūza, jis ramiai mina dviračiu, bet tai cunamis, kuris tave pervažiuoja pačioje Vilniaus širdyje, ir, padaręs ratą, sugrįžta ir dar šiek tiek patraiško. Ir noriu rautis plaukus nuo galvos, plikomis rankomis ištraukti tą liepsną iš tos ertmės, kuri kažkur tarp plaučių, ir noriu naktį užmigti. Periferinė nervų sistema svyla. Herojau, tu negali būti tikras, tu tarsi iš praeito gyvenimo, aš tave kažkur jau mačiau, bet niekaip negaliu prisiminti – kur. Tavo laikysena – bandančio neišsiduoti nervingo choleriko, stovinčio pavojingai arti manęs, aš girdėjau, kaip trauki į plaučius dūmą,  aš mačiau, kaip smilksta cigaretė tarp tavo pirštų. Labai džiaugiuosi, kad negeri to pseudoaristokratiško alaus.  Aš mačiau tavo rankas, mačiau, kaip užsimerki ir neatsimerki. Aš žinau, kad apie mane negalėtum pasakyti nei vieno blogo ir nei vieno gero žodžio. Tai yra kebliausia. O gal tai mano paguoda ir išsigelbėjimas.

DSC_1482
Naikupė, Rusnės sala

Gerokai po dešimtos vakare laukais šlaistėsi garų kamuoliai – vilkai kūreno pirtis. Pakruojo pakraštys buvo apšviestas beveik kaip Vemblio stadionas. Atostogos – mieliausia gaspadorė vardu Ona, dirbanti Rusnės kavinėje, milžiniški dirbtiniai tvenkiniai, prie kurių prasibrauni pro didelius bulvių laukus, Dievo pamirštos mažytės Rusnaitės prieplaukos, žemiausia Lietuvos vietoje, kurioje aplanko keistas jausmas, tatai pažįstamas visiems, kas bando suvokti, kur baigiasi Visata, toks pat jausmas, kai kitoje upės pusėje matai visiškai kitą valstybę, ar bandai įsivaizduoti Krokų lankos dydį; tyli ir karšta diena kopose, klausant vėjo klajonių medžių šakose, ledinis jūros vanduo, tingūs kirai prie kelto; duobėti Latvijos keliai, nesuskaičiuojamos katės Liepojos gatvėse, tramvajai ir žolėmis apaugę jų bėgiai. Labai kietas miegas naktį, įdegusios rankos, šiek tiek nuotraukų atminties kortelėje. O tada grįžti.

Vieną dieną, iškart po tos dienos, kai pardavinėjau sielą, laikydama šiek tiek daugiau nei kilogramą sveriantį fotoaparatą, atėjo visiška tuštuma. Pavakare užsisakiau maisto į namus, burbtelėjau kažką pikto darbuotojui, kuris sakėsi neturįs grąžos, ir atsisėdusi ant sofos neturėjau jėgų rasti švarių įrankių. Tą dieną tuščias kibiras daržinėje buvo už mane pilnesnis. Kai atėjo atpildo valanda, iškart nusipirkau elektroninę skaityklę, išėmiau iš kuprinės visas šiuo metu skaitomas knygas ir palengva nupėdinau į stotelę. Naktį Žilvinas pasiūlė duonos ir žaidimų – varškės sūrelių (prabangiausių gardėsių) ir “Ingress“. Tuštumos užsipildė.

Konfliktų tau netrūks, jei tik norėsi. Žvangėsi kaip žalvarinis indas, deginsi gomurį, kaip karšta arbata, mirgėsi, kaip švyturys, kurio papėdė nubarstyta kurortiniais spalvotais mediniais nameliais su gėlėtomis užuolaidomis ant langų. Bet po to norėsi, kad su tavimi kas nors pasidalintų sūreliais, šiek tiek susirūpintų dėl tavęs, kad pabučiuotų vieną kartą į dešinįjį skruostą, antrą kartą – į kairįjį skruostą, o tada sušnabždėsi:“Trečią kartą, trečią kartą… Бог любит троицу“. Ir viskas prasidės iš naujo. Dievuli, dievuli, kaip tai yra gerai.

Žalvarinis indas, karšta arbata ir švyturys