Žalvarinis indas, karšta arbata ir švyturys

Kaip mokame, taip ir kuriame.  Ieškodami vidinio ar išorinio konflikto, jei jo nėra – sugalvosime, išlaušime iš piršto niekalą, išpūsime dramblį. Arba stovi tamsoje ir gali girdėti, kaip jis įtraukia į plaučius dūmą. Arba geria vyną ar “Vilniaus alų“, manydamas, kad taip yra aristokratiškiau, nors tai tėra didžiausiojo prekybos tinklo specialus užsakymas, tik ant rudo stiklo užklijuoja turistinius atvirukus primenantį vaizdelį. Arba ragauja gatvės baronų vaišių. Arba ieško simetrijos S. Kubriko kino juostose.  Gal parsisiunčia kokią nors įmantrią programą rašymui, gal nusiperka spausdinimo mašinėlę, gal turi nuo kitų akių ir ausų paslėptą grojaraštį, gal penktadienį nueina į spektaklį (vietoj gėlių vienam iš aktorių padovanoja kavos pakelį, apklijuotą lipdukais iš vaikiškos knygelės) ir šeštadienį, numojęs ranka į spausdinimo mašinėlę, atsidaro “Notepad“ langą.

O būna, kad reikia įsimylėti. Numestą ant gatvės grindinio popierėlį nuo varškės sūrelio (ar prisimeni, suaugęs žmogau, kaip anais laikais tai buvo prabangiausias gardėsis?), raudoną spalvą, svajonę, kuri jau beveik ranka pasiekiama, žinojimą, kad tuoj grįši po darbų į namus, pasakų herojų arba šiaip herojų. Ir čia prasideda keblumai. Nes jis nėra mūza, jis ramiai mina dviračiu, bet tai cunamis, kuris tave pervažiuoja pačioje Vilniaus širdyje, ir, padaręs ratą, sugrįžta ir dar šiek tiek patraiško. Ir noriu rautis plaukus nuo galvos, plikomis rankomis ištraukti tą liepsną iš tos ertmės, kuri kažkur tarp plaučių, ir noriu naktį užmigti. Periferinė nervų sistema svyla. Herojau, tu negali būti tikras, tu tarsi iš praeito gyvenimo, aš tave kažkur jau mačiau, bet niekaip negaliu prisiminti – kur. Tavo laikysena – bandančio neišsiduoti nervingo choleriko, stovinčio pavojingai arti manęs, aš girdėjau, kaip trauki į plaučius dūmą,  aš mačiau, kaip smilksta cigaretė tarp tavo pirštų. Labai džiaugiuosi, kad negeri to pseudoaristokratiško alaus.  Aš mačiau tavo rankas, mačiau, kaip užsimerki ir neatsimerki. Aš žinau, kad apie mane negalėtum pasakyti nei vieno blogo ir nei vieno gero žodžio. Tai yra kebliausia. O gal tai mano paguoda ir išsigelbėjimas.

DSC_1482
Naikupė, Rusnės sala

Gerokai po dešimtos vakare laukais šlaistėsi garų kamuoliai – vilkai kūreno pirtis. Pakruojo pakraštys buvo apšviestas beveik kaip Vemblio stadionas. Atostogos – mieliausia gaspadorė vardu Ona, dirbanti Rusnės kavinėje, milžiniški dirbtiniai tvenkiniai, prie kurių prasibrauni pro didelius bulvių laukus, Dievo pamirštos mažytės Rusnaitės prieplaukos, žemiausia Lietuvos vietoje, kurioje aplanko keistas jausmas, tatai pažįstamas visiems, kas bando suvokti, kur baigiasi Visata, toks pat jausmas, kai kitoje upės pusėje matai visiškai kitą valstybę, ar bandai įsivaizduoti Krokų lankos dydį; tyli ir karšta diena kopose, klausant vėjo klajonių medžių šakose, ledinis jūros vanduo, tingūs kirai prie kelto; duobėti Latvijos keliai, nesuskaičiuojamos katės Liepojos gatvėse, tramvajai ir žolėmis apaugę jų bėgiai. Labai kietas miegas naktį, įdegusios rankos, šiek tiek nuotraukų atminties kortelėje. O tada grįžti.

Vieną dieną, iškart po tos dienos, kai pardavinėjau sielą, laikydama šiek tiek daugiau nei kilogramą sveriantį fotoaparatą, atėjo visiška tuštuma. Pavakare užsisakiau maisto į namus, burbtelėjau kažką pikto darbuotojui, kuris sakėsi neturįs grąžos, ir atsisėdusi ant sofos neturėjau jėgų rasti švarių įrankių. Tą dieną tuščias kibiras daržinėje buvo už mane pilnesnis. Kai atėjo atpildo valanda, iškart nusipirkau elektroninę skaityklę, išėmiau iš kuprinės visas šiuo metu skaitomas knygas ir palengva nupėdinau į stotelę. Naktį Žilvinas pasiūlė duonos ir žaidimų – varškės sūrelių (prabangiausių gardėsių) ir “Ingress“. Tuštumos užsipildė.

Konfliktų tau netrūks, jei tik norėsi. Žvangėsi kaip žalvarinis indas, deginsi gomurį, kaip karšta arbata, mirgėsi, kaip švyturys, kurio papėdė nubarstyta kurortiniais spalvotais mediniais nameliais su gėlėtomis užuolaidomis ant langų. Bet po to norėsi, kad su tavimi kas nors pasidalintų sūreliais, šiek tiek susirūpintų dėl tavęs, kad pabučiuotų vieną kartą į dešinįjį skruostą, antrą kartą – į kairįjį skruostą, o tada sušnabždėsi:“Trečią kartą, trečią kartą… Бог любит троицу“. Ir viskas prasidės iš naujo. Dievuli, dievuli, kaip tai yra gerai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s