Ieva

Reklama
Galerija

1,2,3

Vienas, du, trys, bandau atsikelti, bet tiek pat kartų nepavyksta. Tarp antro ir trečio bandymų užmirkiau skaldytus žirnius, katė išlakė iš dubens visą vandenį, atėjo į lovą ir atsigulė ant skaitomos knygos. Miesto pakraštyje viskas tas pats. Atvyksta tarpmiestiniai autobusai, atveždami gerą jausmą, kad iš jo išlipę mes neturėsime skirtis. Jie sustoja prie improvizuotos turgavietes, kurią neseniai kažkas bandė sudeginti, todėl visame rajone ketvirtą valandą ryto galima buvo užuosti rūkytų dešrų kvapą. Kitoje gatvės pusėje, prekybos centre yra mažytė, mano virtuvės dydžio kavinė, toji, kur kava brangi ir beskonė. Čia darbuotojos paprašiau paskolinti žirkles, kad galėčiau išpakuoti ką tik iš paštomato ištrauktą siuntą, vėliau užsimaukšlinau gobtuvą, nes lyja, ir išdūlinau lauk, spausdama prie ausies telefoną:“Kaip man paštomatas? Na, geras, taip, gražus toks… Tik jūs man atsiuntėte kažką, nežinau, neužsakinėjau aš šito“. Su kolege galime pratylėti visą dieną, nuo ryto iki vakaro, ir jaučiuosi labai patogiai. Kol minu dviračiu namo, su manimi pasisveikina vyras mėlyna uniforma, tiesiantis kabelį po žeme prie “Lidl’o“. Tarstelėjau kažką atgal niekaip negalėdama prisiminti, kur aš jį mačiau. O jis šypsosi, tarsi aną penktadienį “7 fridays“ aš krapščiau suglamžytus eurus iš kišenės, burnodama, kad niekada anksčiau nesu mokėjusi už alaus bokalą dvylikos litų, ir pasakojau jam apie savo rožinę svajonę. Mano žmogus manęs paklausė, kas geriau: pilno kadro fotoaparatas ar investicija į namų gerbūvį? Namų gerbūvis. Fotografuoju aš šiuo metu taip pat tuščiai kaip ir rašau.

28475612582_3534d02631_c

1,2,3

30

Kai buvai šešiolikos, trisdešimtmetis atrodė kaip senatvės pradžia. Tėvai, seneliai , kaimynai tikisi, kad būsi jau labai rimtas, daug pasiekęs, turėsi šeimą, bet kaip būna iš tikrųjų? Kai tau jau trisdešimt, sieloje jautiesi dvidešimties, bet esi jau šiek tiek protingesnis, matęs, girdėjęs, patyręs, o ir gali apie tai kitiems papasakoti.

Neringa, tėčio vaikas

Kol draugai nepradėjo klausinėti, kur kaip ir kaip švęs trisdešimtąjį gimtadienį, visai apie tai negalvojo, o po to šventė visą savaitę. Kai suėjo trisdešimt metų, apsidairė aplink ir suprato, kad gyvena labai gerai ir yra iš tiesų laiminga.

Eglė, mama

Dabar jaučiasi sau gražesnė nei bet kada. O didžiausias amžiaus pranašumas yra tas, kad nekreipi dėmesio į tai, ką apie tave galvoja kiti žmonės. Suokalbiškai pasilenkė ir pašnabždėjo:“Visai pasidarė dzin, supranti?“.

Reda, stebėtoja ir kūrėja

Iš pradžių ilgai tylėjo, žvelgdama pro langą, ir po to pasakė:“Trisdešimt, tai kai visuomenė tikisi kažko iš tavęs, bet tu neturi atsakymo, lygiai taip pat, kaip neturėjai būdamas aštuoniolikos“. Išgrynini vertybes, matai, kodėl vieni žmonės ateina į tavo gyvenimą, kodėl išeina, ką tu jiems duodi, ką – jie tau, kokie vyksta mainai. Visa kita – detalės.

Julija, liūdna optimistė

Kai suėjo trisdešimt, nusipirko lauko grilį, iškeitė “Velnio akmens“ festivalį į Dž. Butkutės koncertą ir pati savimi dėl to stebisi. Bet jaučiasi rami, nes iki šio gyvenimo momento spėjo susitikti save, todėl net kartais sau pavydi. Julijai yra labai gražu, kai žmogus su amžiumi turi raukšleles aplink akis.

Benedikta, eilėraščiai eilutėmis

Tai geras jausmas! Nes tokie dalykai kaip mokyklos-universtitetai-okąapiemanepagalvoskiti dalykai pasibaigė, atėjo ramybė ir gali dabar mėgautis. Tik močiutė labai nori, kad ištekėčiau…

Vladimir, fizikas barzdočius

Trisdešimt – tai kai supranti, ką tu dar norėtum nuveikti, ir iki pensijos yra dar labai daug laiko. Vis dar krečia pokštus.  Pasakojo, kaip vardan geros emocijos gali nusipirkti visiškai nereikalingą daktą. Kad ir guminę cypsinčią vištą, kurią pakrikštija virtuvės dievu ir pirmakursiai stovykloje būna priversti jai melstis, arba daro juokingas nuotraukas su ja. Draugai tai vadina “Vladi’s thing“.

Ruslanas, plaukimo treneris 

“Nėra blogos patirties, yra geros pamokos“. Ruslanas iki savo trisdešimtmečio išmoko vadovautis savo galva, toliau neketina sustoti ir būti vienoje vietoje. Nes tik judėjimas yra toji varomoji jėga. “O dar žinai, kas šiemet įvyko? Atsikračiau homofobiškų pažiūrų“.

Viktorija, architektė

Trisdešimt lygu dvidešimt ir dar dešimt metų patirties. Ir tada prasideda tikrumo paieškos. Šis taškas duoda suprasti, kad, nors tu galvojai, kad gali viska, iš tikrųjų, brolyti, esi kiek ribotas. Jau nebesinori vakarėlių iki paryčių, ilgų kelionių, norisi šiek tiek rutinos, to inkaro, kuris suteiktų ramybės.

***

Kitais metais taip pat išmainysiu savo dešimtmetį. Stebėdama save iš šalies, matydama pražilusius plaukelius ties smilkiniais, susimąsčiau, o kaip jaučiasi kiti trisdešimtmečiai? Taip gimė #kaitau30 idėja ir šis įrašas, kur sugulė nuotraukos ir įspūdžiai. Kažkas jaučiasi visai jaunas, kažkas – senstelėjęs, vienas kuria šeimą, kitas – dar neatrado savęs. Supratau kol kas viena. Toliau – tik įdomiau.

Ir tai pradžia.

30

Q

Branduolinės fizikos doktorantas man pasakojo, kokią spinduliuotę gali skleisti iš Ignalinos AE parvežta grafito dulkelė, ir kaip būna baisu kvėpuoti, kad ji nenuskristų. Aš žiūrėjau, kaip jis kiek kuklinasi ar nesijaučia taip jaukiai, kaip norėtų, nes sėdėjau pasisukusi visu kūnu į jį ir neužsibarikadavusi stalais ar spalvotomis ir trapiomis kavinės kėdėmis, ir galvojau, kad jis pats savyje turi tiek galios, apie ką IAE net nesvajojo. Mano bendravardė prieš paduodama man ranką, parūkė prie įėjimo, o jos rankinukas buvo išmargintas pelėdomis. Daugiausiai ir tikriausiai kalbėjo plaukimo treneris (taip, tai matosi), gimęs Rusijoje, užaugęs Šiauliuose, daug metų praleidęs Klaipėdoje ir dabar, gyvendamas ketvirtą mėnesį Vilniuje, sako, kad tokiame užterštame mieste vaikų auginti nenori. Atsisveikindamas jis stipriai paspaudė man delną. O dar aš sutikau labai sau artimą sielą, su kuria paprasta buvo būti savimi, bet to pasakyti jai aš neišdrįsau.

Žmonės turi ką papasakoti. Netgi labai turi. Ir jie vis dar atviri pasauliui.

Kasdienes mėlynes, sumušimus ir skausmelius gydau knygomis, kurias atnešė Žilvinas. Jis atsegė kuprinę ir, padavęs knygas, parodė ją man:“Kvepia mėsainiais!“. Tą vakarą jis nusipirko alaus, kuris kliuksėjo naktį kuprinėje už nugaros. “Kuprinė už mano pečių, Dievas viduje“, – pacitavau “Foje“ dainos tekstą. Kiekvienas, bent jau noriu tuo tikėti, turi tokią knygą, kurią skaito šimtąjį kartą, kai jam ištraukia dantį, miršta mylimas žiurkėnas, palieka (nebe)antroji pusė, tam, kad, tarsi koks I. Kantas, išgelbėti save. Patyliukais džiaugiuosi, kad Darelo Džeraldo aprašytasis milžiniškas Boa buvo gudresnis nei saujelė žmonių, užsimiršusi stebiuosi neblogu “1Q84“ vertimu ir sustingstu vonios kambaryje, laikydama vienoje rankoje skaityklę, kur sparčiai verčiasi lapai, o kitoje – dantų šepetėlį su jau išdžiuvusia dantų pasta. Kaip gera, kad dabar ne +28, ir raidės nesilieja.

Kai kankins neapsakomas nerimas, smaugs vienatvė, dusins ašaros, kažkas atneš tau pavalgyti ar ko nors paskaityti, ir daugiau nieko nesakys. Arba kai barsi save už tuos metus, kuriuos paleidai į juodą kosmoso skylę, tarsi iš niekur ateis mintys, kaip kompensuoti tą laiką ir netgi su kaupu. Tas cunamis, kuris mane sutraiškė prie vienos bažnyčios miesto širdyje, – šiandien tai esu aš pati.

Ir dar pirmą kartą ėjau per lietų apsigaubusi dideliu mėlynu apsiaustu.

27795005070_02c091fdb3_c

Q