Q

Branduolinės fizikos doktorantas man pasakojo, kokią spinduliuotę gali skleisti iš Ignalinos AE parvežta grafito dulkelė, ir kaip būna baisu kvėpuoti, kad ji nenuskristų. Aš žiūrėjau, kaip jis kiek kuklinasi ar nesijaučia taip jaukiai, kaip norėtų, nes sėdėjau pasisukusi visu kūnu į jį ir neužsibarikadavusi stalais ar spalvotomis ir trapiomis kavinės kėdėmis, ir galvojau, kad jis pats savyje turi tiek galios, apie ką IAE net nesvajojo. Mano bendravardė prieš paduodama man ranką, parūkė prie įėjimo, o jos rankinukas buvo išmargintas pelėdomis. Daugiausiai ir tikriausiai kalbėjo plaukimo treneris (taip, tai matosi), gimęs Rusijoje, užaugęs Šiauliuose, daug metų praleidęs Klaipėdoje ir dabar, gyvendamas ketvirtą mėnesį Vilniuje, sako, kad tokiame užterštame mieste vaikų auginti nenori. Atsisveikindamas jis stipriai paspaudė man delną. O dar aš sutikau labai sau artimą sielą, su kuria paprasta buvo būti savimi, bet to pasakyti jai aš neišdrįsau.

Žmonės turi ką papasakoti. Netgi labai turi. Ir jie vis dar atviri pasauliui.

Kasdienes mėlynes, sumušimus ir skausmelius gydau knygomis, kurias atnešė Žilvinas. Jis atsegė kuprinę ir, padavęs knygas, parodė ją man:“Kvepia mėsainiais!“. Tą vakarą jis nusipirko alaus, kuris kliuksėjo naktį kuprinėje už nugaros. “Kuprinė už mano pečių, Dievas viduje“, – pacitavau “Foje“ dainos tekstą. Kiekvienas, bent jau noriu tuo tikėti, turi tokią knygą, kurią skaito šimtąjį kartą, kai jam ištraukia dantį, miršta mylimas žiurkėnas, palieka (nebe)antroji pusė, tam, kad, tarsi koks I. Kantas, išgelbėti save. Patyliukais džiaugiuosi, kad Darelo Džeraldo aprašytasis milžiniškas Boa buvo gudresnis nei saujelė žmonių, užsimiršusi stebiuosi neblogu “1Q84“ vertimu ir sustingstu vonios kambaryje, laikydama vienoje rankoje skaityklę, kur sparčiai verčiasi lapai, o kitoje – dantų šepetėlį su jau išdžiuvusia dantų pasta. Kaip gera, kad dabar ne +28, ir raidės nesilieja.

Kai kankins neapsakomas nerimas, smaugs vienatvė, dusins ašaros, kažkas atneš tau pavalgyti ar ko nors paskaityti, ir daugiau nieko nesakys. Arba kai barsi save už tuos metus, kuriuos paleidai į juodą kosmoso skylę, tarsi iš niekur ateis mintys, kaip kompensuoti tą laiką ir netgi su kaupu. Tas cunamis, kuris mane sutraiškė prie vienos bažnyčios miesto širdyje, – šiandien tai esu aš pati.

Ir dar pirmą kartą ėjau per lietų apsigaubusi dideliu mėlynu apsiaustu.

27795005070_02c091fdb3_c

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s