atspirties taškas

Atspirties taškas – šaltas popierinis kavos puodelis, kuris ryte buvo karštas, kai baristos paklausiau, kaip jai sekasi, ji atsakė:“Normaaaliai“. – “Normaaaliai“, – atsiliepiau aidu, duodama suprasti, kad suprantu ją. Širdis pasodinta ant kofeino statinaitės, skrandis – ant mineralinio vandens kubiliuko. Kišenėje – jau šiemetiniai giliukai, bet jau tuoj lauksiu kaštonų. Ir, žinoma, popierėliai nuo saldainių, kurių prisirinkau “Jungle street“. Vienas burnon, kitas – kišenėn. Džiunglių gatvėmis bėgiojo kelių mėnesių rainas kačiukas, matyt, atsibastęs čia nežinia iš kur, ir meistrai priglaudė jį savo studijoje. Meistras iš Brazilijos dirbo pirmą dieną, blaškėsi tarp stalų su įrankiais, buvo su visais labai draugiškas, sveikinosi, šiek tiek pasilenkęs spaudė lankytojų plaštakas abiem rankomis. Už lango plytėjo vienas negražiausių Vilniaus rajonų.

Čia aš pametu savo materialųjį atspirties tašką, nes tuščias puodelis kažkur dingsta, o aš sėdžiu stotelėje ir du šimtai aštuoniasdešimt šeštąjį kartą spoksau į tuos pačius langus. Visos darbo dienos popieriaus dulkės nuklojo plaukus, kaktą ir ištepė rankas. Mieste daugėja automobilių, o aš – tuoj, jau tuoj – vyksiu ieškoti, kur mane nuves pajūrio dienraščių nekrologai, baltos dėmės ir alternatyvios realybės. Vėliau – kur nors tolėliau, su juokingu taškuotu lagaminu (kai jį nusipirkau, parašiau pardavėjui ilgą nuoširdų padėkos laišką, į ką jis atrašė “sveiki, ačiū“), gniauždama besiveržiantį nerimą. Jūs, vėl, nuo aštuonių iki penkių, o aš – kaip aš noriu, bet daugmaž į šiokius tokius rėmus.

Nerandu atspirties taško vėlų vakarą, kai kelininkų transportas mirkčioja dar šiltoje tamsoje oranžinėmis šviesomis ir darbininkai piešia kelio ženklus prieš rugsėjo pirmąją, suklumpu rankomis liesdama drėgną žemę. Mane aplenkia ratu ir stengiasi nežiūrėti pavieniai praeiviai, nors aš turiu akinius! Ir laikrodį ant riešo! Kaimynas persižegnojo ir nuskuodė į laiptinę. “Ei!“, – norėjau šaukti, – “čia tik karma! Už tai, kad negaminu maisto namuose ir valgau kur papuola“. Tomis dienomis dėl intoksikacijos inkstai sėda į ratelį tarp širdies bei skrandžio ir taria:“Labas. Mes inkstai“. – “Sveiki, inkstai“, – unisonu pasigirsta tylūs balsai.

O man jo dabar ir nereikia. Užsimerkiu atrasdama niekada negirdėtus Bugari garsus (“zvūkas“ – taip sako Lietuvos sentikių kraštuose) ir negaliu patikėti, kad gali būti taip gražu. Fotoaparatas ilsisi mano rankose, nes spragtelėjimai tik viską sugadintų. Priėjęs smalsusis turistas tarė:
– You guys look awesome today. Are you a couple?
– No, – atsakau.
– Unfortunately, – pridūrė Bugari savininkas.
Tegul smalsiojo galvoje kuriasi miela istorija. Vienas gyvena muzikoje, kitas – vaizduose ir raidėse, ir jie abu puikiai jaučiasi būdami aklinose vienatvėse,

kur vienintelis atspirties taškas esi tik tu pats.

DSC_0356

Reklama
atspirties taškas

reformatų skveras

Vilniuje, tarp rusų dramos teatro ir reformatų bažnyčios laiptų, nuo kurių kartais penktadienio vėlyvais vakarais teleportuojasi žmonės, yra labai keista vieta. Ten vaikšto neįprasti balandžiai, kurie blaškosi tarp nuogų šakų, ten gali paspirti koja kamštelį nuo alaus, kur nupieštas žaltys, kur yra supynės. Ant jų užsikabaroti nėra lengva, o jei ir užsilipi, turi paprašyti:“Pasupk mane!“. Ir supiesi – pirmyn, atgal, kairėn, dešinėn, kreivai, įstrižai, išilgai. Vilnius vietomis kaip dėlionė, tik jau trūksta detalių, jis kažką praradęs, nes tas kažkas yra per geras prieš keliolika metų išklotoms įkaitintoms grindinio plytelėms, ant kurių nugula citatos iš knygų. Ir vis tiek vėl grįžtu čia, vis ieškodama to, ko savyje kartais pasigendu.

reformatų skveras

***

Tėtis vaikšto po namus ir girgždančiu balsu traukia:
– Barseloooona!.. Barselooooonaaa!!
Mažasis:
– Barselona?
Mama:
– Žinai, kur tai?
– Ne.
– Labai labai toli.
– Todėl reikia labai labai daug benzino?
– Taip! Ir tada važiuoji mikroautobusėliu keletą dienų. Pasienyje su Ispanija autobusėlis sugedo, iš jo išsirito emigrantai. Kas į parduotuvę, kas kur. Kavos, arbatos arba vog… Na, reikalai. Autobusiuko vairuotojas tuo metu taiso ratą. Bet čia! Privažiuoja mafijos tėvas. Jis lietuvis, jo kaklą puošia stora grandinė, jo juodas bwm, šalia sėdi graži mergina. Jis pasodina kelis emigrandus į odinį saloną ir veža automobiliu per apelsinų laukus. Štai – čia mano šiltnamiai, o čia apelsinai auga. Matai, tokie, kaip ant mūsų pusryčių stalo. Sūnau, nori apelsino?

Kažkur kitame kambaryje vėl pasigirdo kiek pakimęs:
– Barseloooona…

***

Daumantas

 

Kelionė iki dabar. Kelionė pėsčiomis iki Vilniaus Rotušės, ar kelionė iki Dam Square dviračiu. Akordeonas iš Italijos turi daug daug daug mygtukų, yra labai sunkus, jis keičia laikyseną ir lengvai nubrūžina kelnes.  Profesinės ligos. Du introvertai įsikalbėjo tiek, kad pertraukinėjo vienas kitą. O kai Daumantas grojo (ant jo sprando plaukai sugula eglute, mačiau, dar mačiau, kad jis grodamas būna užsimerkęs), beveik nefotografavau, daugiau klausiausi.

Patikėk, tu irgi nejučiom sulėtintum žingsnį.

Daumantas