atspirties taškas

Atspirties taškas – šaltas popierinis kavos puodelis, kuris ryte buvo karštas, kai baristos paklausiau, kaip jai sekasi, ji atsakė:“Normaaaliai“. – “Normaaaliai“, – atsiliepiau aidu, duodama suprasti, kad suprantu ją. Širdis pasodinta ant kofeino statinaitės, skrandis – ant mineralinio vandens kubiliuko. Kišenėje – jau šiemetiniai giliukai, bet jau tuoj lauksiu kaštonų. Ir, žinoma, popierėliai nuo saldainių, kurių prisirinkau “Jungle street“. Vienas burnon, kitas – kišenėn. Džiunglių gatvėmis bėgiojo kelių mėnesių rainas kačiukas, matyt, atsibastęs čia nežinia iš kur, ir meistrai priglaudė jį savo studijoje. Meistras iš Brazilijos dirbo pirmą dieną, blaškėsi tarp stalų su įrankiais, buvo su visais labai draugiškas, sveikinosi, šiek tiek pasilenkęs spaudė lankytojų plaštakas abiem rankomis. Už lango plytėjo vienas negražiausių Vilniaus rajonų.

Čia aš pametu savo materialųjį atspirties tašką, nes tuščias puodelis kažkur dingsta, o aš sėdžiu stotelėje ir du šimtai aštuoniasdešimt šeštąjį kartą spoksau į tuos pačius langus. Visos darbo dienos popieriaus dulkės nuklojo plaukus, kaktą ir ištepė rankas. Mieste daugėja automobilių, o aš – tuoj, jau tuoj – vyksiu ieškoti, kur mane nuves pajūrio dienraščių nekrologai, baltos dėmės ir alternatyvios realybės. Vėliau – kur nors tolėliau, su juokingu taškuotu lagaminu (kai jį nusipirkau, parašiau pardavėjui ilgą nuoširdų padėkos laišką, į ką jis atrašė “sveiki, ačiū“), gniauždama besiveržiantį nerimą. Jūs, vėl, nuo aštuonių iki penkių, o aš – kaip aš noriu, bet daugmaž į šiokius tokius rėmus.

Nerandu atspirties taško vėlų vakarą, kai kelininkų transportas mirkčioja dar šiltoje tamsoje oranžinėmis šviesomis ir darbininkai piešia kelio ženklus prieš rugsėjo pirmąją, suklumpu rankomis liesdama drėgną žemę. Mane aplenkia ratu ir stengiasi nežiūrėti pavieniai praeiviai, nors aš turiu akinius! Ir laikrodį ant riešo! Kaimynas persižegnojo ir nuskuodė į laiptinę. “Ei!“, – norėjau šaukti, – “čia tik karma! Už tai, kad negaminu maisto namuose ir valgau kur papuola“. Tomis dienomis dėl intoksikacijos inkstai sėda į ratelį tarp širdies bei skrandžio ir taria:“Labas. Mes inkstai“. – “Sveiki, inkstai“, – unisonu pasigirsta tylūs balsai.

O man jo dabar ir nereikia. Užsimerkiu atrasdama niekada negirdėtus Bugari garsus (“zvūkas“ – taip sako Lietuvos sentikių kraštuose) ir negaliu patikėti, kad gali būti taip gražu. Fotoaparatas ilsisi mano rankose, nes spragtelėjimai tik viską sugadintų. Priėjęs smalsusis turistas tarė:
– You guys look awesome today. Are you a couple?
– No, – atsakau.
– Unfortunately, – pridūrė Bugari savininkas.
Tegul smalsiojo galvoje kuriasi miela istorija. Vienas gyvena muzikoje, kitas – vaizduose ir raidėse, ir jie abu puikiai jaučiasi būdami aklinose vienatvėse,

kur vienintelis atspirties taškas esi tik tu pats.

DSC_0356

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s