Gintarė ir Milka

14489746_982008701924668_1199316501_o

Reklama
Paveikslėlis

laimės skonis

Vėlyvą ir vėjuotą vakarą išėjau su sūnumi pasivaikščioti. Jis bėga šiek tiek priekyje, aš linguoju iš paskos, be telefono ir pirkinių maišų. Mes sustojame prie topolio, tujos, obels, paspoksome pro kaimyno tvoros tarpus, paglostome draugišką biglį, sulėtiname žingsnį prie kelio ženklo su gatvės pavadinimu.
– Kas čia parašyta?
– “Pievų gatvė“.
– Tai negali būti pievų gatvė, – sako mažasis ir spardo akmenukus kelio vidury, – tai yra akmenuota ir vingiuota gatvė.
– Gerai, tai akmenuota ir vingiuota gatvė.

Mano kojos suvalgytos mėsingų uodų, plaukai praradę savo kryptį nuo pajūrio sūraus vėjo, išsausėjusi oda, visi drabužiai nešvarūs, pati esu aplipusi purvo sluoksniu. Aš įveikiau daug kilometrų nuo Latvijos pasienio, kur yra latviškoji Nida, ir kur nėra nei vieno latvio. Keli nameliai, automobiliai su lietuviškais numeriais ir manęs net niekas nesveikino žinute atvykusios į Latviją. Išlipau iš automobilio vidury laukų ir Lukas garsiai sušaukė:“Jūra ošia!“. Nuo Latvijos sienos, rankiodama baravykus pusryčiams, pamačiau Būtingės terminalą, apčiupinėjau dreves prie Laumės vingio, apėjau Molotovo linijos bunkerius Palangoje. Karklėje, turizmo informacijos centre, kuris pastatytas ant pamatų, kur kadaise buvo šventiko gimtieji namai, o jo protėviai atgulė Anaičių kapinėse, darbuotojas užsivirė kavos ir išėjo pasišildyti saulėje ant laiptų.
– Prie Plazės buvai?
– Dar pernai.
– O Nemirsetoje gelbėjimo stotį matei?
– Mačiau.
– Žinai, kur arčiausiai jūros kapinaitės yra?
– Žinau, buvau, mačiau.

Antrame pastato aukšte, kur kadaise, akivaizdu, buvo butas, aukštas vaikinas atsisėdo prie nušiurusio pianino, ant kurio parašyta “Pagrok su manimi“, ir pradėjo groti “Requiem for a dream“. Prieš tai jis daug keikėsi, kažką pasakojo apie vairuotojo pažymėjimą ir Ameriką. Čia atėjau kaip į savo draugų namus. Prie durų net norėjau nusiauti, bet pasisarmatijau. Veltui. Mykolas, apsimuturiavęs galvą arafatke, maloniu balsu sveikinosi su lankytojais ir siūlė ar tai moliūgų sriubos, ar bulvinių blynų, ar traukiojo, kaip raganius, džiovintas žoles, kurių kolekcijomis akivaizdžiai didžiuojasi, iš po stalo ir siūlė arbatos pagal nuotaiką. Deividas vis teiravosi:“Na? Ar skanu? Ar patinka?“. Tai buvo skaniausi grikiai su daržovėmis, dieviškiausia burokėlių sriubą, neįveikiamas paninis, ir viską galėjau valgyti be sąžinės graužaties, nes aš tas – “oi, vaikeli, o ką tu valgysi, o kaip tavo hemoglobinas?!“ – aš tas išpindėjęs vaikelis-vegetaras, kuris kartu trokšta normalumo ir labai bodisi juo.

Tai nėra užsakyta reklama ir manęs nepapirkinėjo veganiškais kotletais. Čekiraut, Klaipėda, “Laimės skonis“.

Ties Klaipėda nusėdo mano fotoaparato baterija, todėl toliau viską absorbavau tik savo akių tinklaine. Taip pat namuose, kur nakvojau, sugedo vandens šildytuvas, todėl rytais reikėjo šildytis vandenį ant viryklės, o kantrybei pritrūkus, kišau galvą po šaltu dušu, taip prisišaukusi migreną porai vakarų. Taip pat kišau galvą po Drevernos prieplaukos liepteliais, ieškodama geocaching lobių. Dar kištelėjau nosį į Vydūno muziejų Kintuose, prie didžiausios Lietuvos tujos radau gražių obelaičių sodą, kur nukniaukiau obuoliuką. Prie Vilhelmo kanalo vėl užpuolė uodai. Pušynėliuose klykavo genys, dirbtiniuose tvenkiniuose teliūškavo žuvys. O Ventės ragas – keistai apmokestinta stovėjimo aikštelė ir šita vieta man dabar yra naujai pradėta rašyti istorija, kartu ir taškas.

Tai buvo geriausios atostogos. Tai buvo pačios laimingiausios atostogos.

dsc_0405dsc_0428dsc_0490dsc_0493dsc_0516dsc_0526dsc_0533

laimės skonis