Forever Excited

Ruduo kvepia kramtomąja guma. Traukiu pro šnerves jo kvapą, svajodama dar truputį sulėtinti pilnatį, kai milžiniškas mėnulis dieną ir naktį spokso į mane šiek tiek pasislėpęs už daugiabučio kampo. Tu čia? Aš čia. Susižvalgome. Nežinau, kuris iš mūsų bijo labiau.

Vieną rytą rūkas kyla tyliai. Kvėpuoju į šaliką, slepiu pasišiaušusius drėgnus plaukus už apykaklės, baigiu skaityti nuostabųjį Čechovą (ieškau jo knygos apie Sachaliną, apie kurią pasakojo Tengo “1Q84“) ir iškart į kuprinę įsidedu ne ką mažiau nuostabesnį Remarką, kurio knygą radau lauko bibliotekoje prie skardomis apkalto kiosko. Iš kuprinės ištraukiu ir įrankių stalčiuje palieku kamščiatraukį.

Autobuso langas nukabinėtas lietaus lašais, tarsi pigiais plastmasiniais ar stikliniais akmenukais iš Kinijos fabriko. Manęs klausia, ar aš dirbu, ar galiu padaryti tą ar nuveikti aną, o gal dar šitaip ir taip? Niekas nepaklausia, kaip aš laikausi. Laikausi už turėklų, nenoriu sėstis apytuščiame autobuse, nes čia vos kelios stotelės rajone, kurio aš nebijau, nes žinau, kieno pavardes reikia minėti, jei manęs prašys duoti parūkyti. Degalinės vilioja dešrainiais po vieną eurą. Žilvino namas po tirštai žaliuojančiu dangumi. Turiu neapmokėtą milžinišką telefono sąskaitą už rugsėjį.

Su Arūnu pirmą kartą susižvalgėme beveik prieš metus. Mergos man pakuždėjo, kad “tas visada ateina ir sako “Hai!““. Niekada jo neprašiau dokumento. Vieną kartą pamačiusi jo raudoną kepuriuką ir paraitotus džinsus, surinkau siuntinėlius ir atidaviau, kad nestovėtų eilėje. Vilkėjau bobišką suknelę, kurios rankogalius spėjau nuzulinti tą pačią dieną. Vėliau jį pakviečiau ar arbatos, ar kavos, ar pafotografuoti. Bet jis atsisakė. Spėjau išvykti, grįžti, tada vėl išvykti, ir vėl grįžti. Pabandžiau dar kartą. Ir tada aš ištraukiau iš jo striukės vidinės kišenės telefoną, nes manasis išsikrovė, ir surinkau 112. “Su greitąja… Pradžiai pasikonsultuoti, bet spėju, reikės važiuoti. Draugui petys išniro. Kiek metų?..“, – pasisuku į “draugą“ (negi sakysi “ateina į paštą toks iš mėnulio iškritęs pastovus klientas“?), – “kiek tau metų?“. Felčeris šveplavo, prašė jo pasirašyti ir prisisegti. Kol greitosios pagalbos autobusėlis kratėsi per visas duobes, skaičiavau skaidrius stalčiukus pasienyje ar žiūrėjau į navigacijos ekranėlį. Pykau ant savęs ir visų šventųjų. Kol sėdėjau prie rentgeno kabineto kakta remdamasi į dilbius, gniaužiau savyje kaltės jausmą. Kai iškvietusi taksi namo, tryniausi palei kavos automatą priimajame, liūdesys draskė krūtinės ląstą. Tada Arūną išmokiau žaisti šachmatais ir jau po trečios partijos pradėjau begėdiškai ir beviltiškai pralaimėti.

Spalio pabaiga padovanojo dar vieną valandą. Mane, išėjusią iš “Skalvijos“ ir Fellinio pasakų, kojos tolygiai neša mylimiausiomis gatvėmis. Jos tuščios, bet “Distilerija“ ar “Champagneria“ pilnutėlės. Sklidini vandens, burbulų, laipsnių bokalai ir taurės. Taksistai prie didžiausių viešbučių planšetėje žiūri “Laikykitės ten“, žaidžia “Candy crush“ arba žiūri į mane, nes aš žiūriu į juos. Pro šalį laibomis ir ilgomis kojomis praeina jaunas beveik Bobas Dylanas su suskleista medine šachmatų lenta po pažasčia. Jis labai skuba, o aš dar neįsidrąsinu, todėl jo neužkalbinu. Prie Arkikatedros varpinės trumpam atsisėdu ant akmeninio trumpo lieptelio ir užsimerkiu, nes galvoje skamba kažkas gražaus ir pasiilgto. Neužtrunku, nes – pagauni ir paleidi. Pagauni ir paleidi. Nukritę lapai po truputį virsta į drėgną masę. Mažiausiai dabar noriu ieškoti siužetinės linijos ir sekti ją, dabar noriu galvoti vaizdais ir jausti vaizdais.

Atsargiai pačiupinėjau rudenį už sunkių pilkšvų debesų gaurų prie Bajorų. Šiek tiek drėgna minkšta žolė sugulė tvarkingais kuokštais ir nepaliko nė menkiausio purvelio ant batų. Beržai dar saugo paskutinius lapelius ant pačių viršūnių.

Forever Excited.

dsc_0166

 

Reklama
Forever Excited

;

Vilniaus oro uoste manęs niekas nepasitiko. Praėjau pro duris, kurias puošė “Lietuvos pašto“ lipdukai, laukiantys žmonės trumpai dirstelėjo į mane ir nusuko akis. Susigėdau, tarsi būčiau juos nuvylusi. Mane pasitiko rudeninis snaudulys, nešvarus autobusas, tuščios gatvės. Sutemos, drėgmė, pavieniai praeiviai.

Tu gali sėstis šalia, nes jei sėdėsi priešais, bus nejauku žiūrėti į akis. Ir gali žygiuoti šalia, palydėti mane namo, netyčiomis susilies mūsų pečiai, bet tai juk nieko tokio, nes aš daug kalbu, mano vienoje rankoje skėtis, kitoje – raudona gertuvė; šiek tiek pasimesiu, ką su tavimi daryti prie namų durų. Ar paduoti ranką, ar pamojuoti. Jis pats pasakė:

– Na? Juk tiek pasivaikščiojome.

Ir greitai paleis.

Įsisuku į kasdienius darbus, snaudžiu odontologo kėdėje, skalbiu veržiančius ir nepatogius darbo drabužius, bet dar neatrašau į dešimtis laiškų. Apsivilkusi tamsiai žalią striukę einu į parduotuvę pirkti maisto, man ausyse vis dar skamba svetimo miesto viešojo transporto garsai, bet aš niekaip neimu į rankas knygų. Akys plačiai atmerktos, protas švarus, aš nenoriu jo dabar užpildyti, noriu sugerti visą vienatvę, kad ir kaip ji gelia, visą spalio melancholiją ir snaudulį, kad ir jei jis praneša apie artėjantį žiemos miegą ir tamsiausią metų naktį. Aš labai daug juokiuosi, lygiai tiek daug aš šluostau drėgnus skruostus. Nes man ne tas pats. Dedu vietoj taško kabliataškį, ir vėl, ir vėl, ir vėl, kasdien, kasdien, kasdien.

Maniau, šiomis dienomis aš nieko nerašysiu.

untitled-1

;

NL, Amsterdam

Labas!

Mano vardas Julija. Man dvam aštuoni. Taip, man ne dvidešimt aštuoneri ar aštuoni. Man būtent dvam aštuoni. Spėjau uždėti savo sąraše varneles ties tokiais dalykais, kaip šviesūs ir šilti namai, “Karas ir taika“, sukulentų dauginimas ir, žinoma, mylimiausias sūnus. Bet daug metų sapnavau lėktuvėlius, kurie niekada nepakildavo. Viskas paprasta – nes aš niekada nesu skridusi lėktuvu. Ir viskas ne todėl, kad aš bijočiau skristi. Žinau, kad važinėdama autobusu labiau rizikuoju, o todėl kad aš pati savęs bijau, todėl kad jei reikėtų save apibūdinti vienu sakiniu, jis skambėtų taip: Julija, dvam aštuoni, perpetual mess.

Vieną rytą atsikėlusi įnikau į kasdienę rutiną, o popiet pagalvojau šiek tiek ir nusipirkau bilietus.

Kai reikia, aš surenku save į pasirinktą formą, tą, kuri yra tinkama tai aplinkai, kalbu raiškiai ir mano judesiai koordinuoti. Bet jau Vilniaus oro uoste mielai merginai prie registracijos stalelio pasakiau, jog aš visiškai nesiorientuoju aplinkoje. Ji man papasakojo, ką turiu daryti ir užklijavo ant mano lagamino popierinę juostelę, kuria aš labai džiaugiausi. Toliau tylėdama tiesiog įsiliejau į minią. Toliau mano neišbaigtas sapnas išsisklaidė į trilijonus nanodalelyčių.

Be abejo, nenorėjau išsiduoti, bet su malonumu klausiausi lietuvių pokalbio Eindhoveno traukinių stotyje, nors esu tikra, kad jie suprato, kad juos suprantu, nes gręžiodamiesi jie gaudė mano žvilgsnį, o vėliau jie išvyko į Hagą; ir labai smalsiai nužiūrinėjau itin simpatišką japoną ryškia geltonos verstos odos striuke. Kartu baisiai šalome infantilių spalvų kiosko paviljone. Japonas labai dailiai valgė sviestinį raguolį.

30082964272_42a228bd4d_b

30163206996_0552f8a40b_b

29568500603_490a0831e1_b

30163208066_1617c5d6db_b

30163209696_95bc57c7dc_b

30082965422_13d9c9d7dc_b

29901721080_219855eac9_b

30197642425_9e293690fb_b

O taip, aš painiojau stotelių pavadinimus, bandžiau laužtis į duris, kurios lengvai atsidaro patraukus rankeną, ilgai tylėjau ir žiūrėjau į saulėlydį nuo pastato (kylant liftu labai stengiausi tramdyti kvailą juoką), kurio pavadinimo dabar neprisimenu, stogo; pasidaviau masinei psichozei ir užsukau į “Starbucks“. Su popieriniu puodeliu sėdėjau prie konservatorijos ir šnekėjausi su saksofonistu, su kuriuo apkalbinėjome Lietuvoje esančius bendrus pažįstamus.
– Cigaretę?
– Keista, bet nerūkau.
– Na, aš pamaniau, kava… – žvilgsniu jis parodė į puodelį.

30163202036_648a673b54_b

30163202896_cbacfef758_b

29568496043_c4c46aa180_b

30112843081_2ac38ec574_b

30163204116_7f85c9ffa6_b

30197632365_7632bd98ce_b

30163205406_2dc40de70b_b

30163206206_558628550f_b

30197633755_3e8be5652c_b

30163208896_93cb185a25_b

Žinoma, vieną vakarą jau kalbėdama tai, ko paprastai nekalbu, papildžiau šnektą plačiu rankos mostu, užkabinau gėrimo stiklinę. Greitai pačiupau šlapią telefoną. Man už nugaros tamsoje švilpdami lėkė ir dardėjo traukiniai, dešinėje vis praplaukdavo laiveliai-restoranai, virš galvos mirgėjo spalvotos “Hennekes Boom“ lemputės, kurios man taip patiko. Stiprus vėjas vėlė plaukus, paraudusią nosį slėpiau už to vakaro palydovo peties, kuris vedė mane Oosterdoksstraat, kairėje palikome biblioteką, o dešinėje – šimtus dviračių.

30197623155_0b08729393_b

30112837091_55b6269f7a_b

30197624985_9bf3d30edb_b

29568492003_40b9c2953c_b

30163201066_dff1880d11_b

30197626855_996de38d9b_b

30112840151_c58e756425_b

30163212886_8c1109dee6_b
Taip, aš seniai norėjau pasivažinėti metro ir tai buvo visiška matrica. Klausiausi pakistaniečio pasakų apie nepaprastus jo turtus ir olando legendų apie Baltijos šalių medelius kiekviename iš miesto centro namelio pamatų. Sužinojau, kur, kai sutemsta, vyksta pokalbiai, derybos ir gali gauti dviratį vos už porą dešimčių eurų. Pro dusliai riedančio tramvajaus galinį stiklą mačiau tolstančius Karališkuosius rūmus ir man lėtai rakino krūtinės ląstą, galvoje garmėjo tyla, tirtėjo rankos ir kojos, nes, ne, man nebuvo lengva.

30197641035_f22cc9367f_b

29568490773_f20b781859_b

30082954962_b96bc9f4ce_b

29568490553_3d1eaf54d2_b

30163211856_e33856e7e9_b

30197639275_2dbf50cc1c_b

30082953992_cab7232e72_b

Negaliu pasakyti, kokių klausimų aš prieš tai turėjau. Bet ryškėja atsakymai. Aš vis dar žiūriu kažkur neteisinga linkme, nemoku savęs objektyviai teisti, ir bandau sutalpinti į formą, kad atrodyčiau taip, kaip ir visi. O kai man tai nepavyksta, tai įvyksta su trenksmais.

29901721250_7fb123e216_b

30082964872_80ea34fcc9_b

Gal vis dėlto paprasčiau kasdien būti truputį savimi, save prisijaukinti, nebijoti, priimti ir susidraugauti su ta nesibaigiančia painiava?

30198205935_679b51b8da_b

 

NL, Amsterdam