;

Vilniaus oro uoste manęs niekas nepasitiko. Praėjau pro duris, kurias puošė “Lietuvos pašto“ lipdukai, laukiantys žmonės trumpai dirstelėjo į mane ir nusuko akis. Susigėdau, tarsi būčiau juos nuvylusi. Mane pasitiko rudeninis snaudulys, nešvarus autobusas, tuščios gatvės. Sutemos, drėgmė, pavieniai praeiviai.

Tu gali sėstis šalia, nes jei sėdėsi priešais, bus nejauku žiūrėti į akis. Ir gali žygiuoti šalia, palydėti mane namo, netyčiomis susilies mūsų pečiai, bet tai juk nieko tokio, nes aš daug kalbu, mano vienoje rankoje skėtis, kitoje – raudona gertuvė; šiek tiek pasimesiu, ką su tavimi daryti prie namų durų. Ar paduoti ranką, ar pamojuoti. Jis pats pasakė:

– Na? Juk tiek pasivaikščiojome.

Ir greitai paleis.

Įsisuku į kasdienius darbus, snaudžiu odontologo kėdėje, skalbiu veržiančius ir nepatogius darbo drabužius, bet dar neatrašau į dešimtis laiškų. Apsivilkusi tamsiai žalią striukę einu į parduotuvę pirkti maisto, man ausyse vis dar skamba svetimo miesto viešojo transporto garsai, bet aš niekaip neimu į rankas knygų. Akys plačiai atmerktos, protas švarus, aš nenoriu jo dabar užpildyti, noriu sugerti visą vienatvę, kad ir kaip ji gelia, visą spalio melancholiją ir snaudulį, kad ir jei jis praneša apie artėjantį žiemos miegą ir tamsiausią metų naktį. Aš labai daug juokiuosi, lygiai tiek daug aš šluostau drėgnus skruostus. Nes man ne tas pats. Dedu vietoj taško kabliataškį, ir vėl, ir vėl, ir vėl, kasdien, kasdien, kasdien.

Maniau, šiomis dienomis aš nieko nerašysiu.

untitled-1

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s