Ačiū, 2016

12717349_1284323751584267_812091951765186659_ndsc_1371dsc_0317dsc_1695dsc_1701dsc_0869dsc_1188-3dsc_1169dsc_1274lina-ir-paulius-136dsc_1438dsc_1448daumantas-23dsc_1813dsc_0203dsc_0374dsc_1589dsc_0129dsc_0902dsc_0043dsc_1467-2dsc_0242dsc_1424dsc_0959dsc_0958-2dsc_0962-2dsc_0122dsc_0155dsc_0101dsc_0112dsc_0329dsc_0384dsc_0626dsc_0072dsc_0073dsc_0288dsc_0634dsc_0108dsc_0146_dsc7973

Reklama
Ačiū, 2016

Post Office

dsc_0685

Aš tas pavargęs Kalėdinis elfas. Po dantų antspaudų nuėmimo skauda dantenas, todėl nukraunu savo darbo stalą puodeliais su kava, arbata, vandeniu ir vaistais, sėdžiu tarsi Freddie, tarsi Mercury, apsistatęs vienkartiniais pusės litro pusiau nugertais bokalais, ir tuoj tuoj užtrauksiu “Bohemiškąją Rapsodiją“. Aš tasai padaras, kuris knaisiojasi po siuntas, ir, vos užuodęs saldainėlį, bando iškrapštyti ir suvalgyti. Tarsi man būtų maža saldainių. O, klientai, mielieji, nuo saldainių mano spintelės virtuvėje neužsidaro, prašom, man bulvių maišais, morkyčių neatsisakyčiau, o gal ir vištą priglausčiau, kurią auginčiau ir mylėčiau iki jos natūralios mirties. Aš toji, kuri šimtus kartų taria “Geros dienos!“ į nusuktą nugarą, mane galima drabstyti purvais, dėl to, kad siunta iš Kinijos nepasiekia Vilniaus mikrorajono per dvi paras, aš nuolankiai linkčiosiu ir šypsosiuosi. Mano socialinių tinklų žinučių aplankalai lūžta nuo klausimų “Ar gali man pažiūrėti?..“, “O gali atidėti?“, “Priimk be eilės“. Atsiprašau, bet aš jas ignoruoju ir dėl to mano sąžinė rami. Labas, mieli draugai, aš laikausi gerai, man gruodį sunku, bet aš laikausi. O kaip jūs gyvi? Laukiate švenčių?
Išeinu iš darbo valanda vėliau. Dar lūkuriuoju kurį laiką prie tarnybinio įėjimo, nes tai vėsa, tai tyla, tai neįpareigoja ir neturiu šypsotis. Autobuse noriu kristi į letargo miegą.
Ir vis dėlto čia prasidėjo daug istorijų. Vienos baigėsi šaltais ir apsnigtais vasario mėnesiais prie Karoliniškių troleibuso žiedo, kitos palengva ir tyliai vyko introvertų užkampiuose tarp S. Krasausko piešinių ar teatro salėse, išsirutuliavo į pasisėdėjimą po spalvotomis lemputėmis prie vieno iš daugybės Amsterdamo kanalų, kai kurių aš niekada nepamiršiu ir pasakosiu savo anūkams. Juos matau iš tolo, užuodžiu tarsi gerai paslėptus saldainius ir toliau viskas vyksta savaime: toks tokį atranda.
Esu skruzdėliukas, esu mažytis varžtelis milžiniškoje sistemoje.
Man kartais čia būna velnioniškai sunku.
Ch. Bukowski, mes tikrai turėsime apie ką pasikalbėti.
Post Office

Gruodi, paprastumo!

Iš maltos kavos prekybcentrio nuolaidų kortele padarau du tiesius takelius ir po vieną sušnioju lėtai bei su pasimėgavimu. Iš milžiniškos piniginės byra kuponai, lankstinukai, servetėlės akiniams valyti. Drebančiomis rankomis viską surankioju, ir, visiškai nejausdama šaltuko, bet aiškiai suprasdama, kuria gatve einu per akliną tamsą, pasiekiu stotelę, šeštadienio vėlyvą autobusą, to autobuso blausioje šviesoje skendinčias paskutines sėdimas vietas pačiame gale, kur renkasi buvę kaliniai, užsikišę cigaretes už ausų, nepilnametės poliakrilo striukėmis, bet priaugintais geliniais nagais ir rose gold šeštais aifonais, puolę angelai, raupsuotieji ir kita bjaurastis. Noriu susilieti su ta bjaurastimi.

Porolono braškės, elfai, elniai, smurfai man dalina tuos kuponus, ir štai anuos lankstinukus, kurie man žada nepakartojamas šventes, dieviškas dovanas, nepriekaištingą sveikatą ir šviesų rytojų. Stotelių reklaminiuose stenduose šypsosi visiškai nepavargusios, dailiai pasidažiusios mamos, sušukuoti vaikai, blaivūs tėčiai kambarinėmis šlepetėmis gausiai papuoštos eglutės fone. Highlight ir white balance užkelti iki skausmingų traukulių. Skimbčioja varpeliai ir kalėdinės dainos, kurios sukelia panikos priepuolių konvulsijas. Gailiuosi, kad pasiryžau pati nerti kilpon.

Prisiperka knygų, kurios tėra namų dekoravimo elementas, bilietų į spektaklius, kurio metu tapšnoja telefoną, garsiai žiovauja ir žvilgčioja į laikrodį, net per Vilniaus lygos krepšinio rungtynes Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro sporto salėje šlamščia traškučius? Būk geras, išeik, nesisėsk šalia manęs, nemindžiok man kojų, aš nepakelsiu savo kuprinės nuo vietos šalia.

Bjaurastis aš, bjaurastis, kurios žvilgsnis nukreiptas į savo pačios vidų. Nežadink manęs ankstyvais rytais žinutėmis ar skambučiais, jei tau kažko vėl reikia iš manęs, nes vakarais aš išleisiu Kentukio raitelį, kuris jau šiek tiek išsivadėjęs per trejus metus, iš butelio, ir deginsiu šį pasaulį. Prašau, patylėk bent trumpam. Prašau, bent dešimt minučių. Prašau, patylėk su manimi.

P.s. Kalbos redaktoriau, žinau, nusidėjau.

dsc_0850

Gruodi, paprastumo!

Trys šimtai lempučių

Mano ruduo sėdėjo kairėje nuo manęs, šypsojosi, kaip visada, kaip visada, negalėjau suprasti, ką jis galvojo iš tikrųjų. Ar jam skauda, ar liūdi, jis šypsosi taip, kad jau užsidirbo raukšleles aplink akis. Pakėliau ir nuleidau rankas. Negalėjau rimtai kalbėtis. Važinėjausi kažkur tarp rajonų moksleivių ir jų kuprinių prigrūstu autobusu. Vienas iš abiturientų iš pradžių pagyrė mano batų raištelius, tada paklausė, ko klausausi, tuomet jis pasidomėjo, iš kurios aš mokyklos, o kai atsakiau, kad mokyklą baigiau prieš dešimt metų, suglumęs išsitraukė telefoną ir netrukus išlipo iš autobuso. Grindinys pasidengė lengvu šaltuku. Pogrindyje, kur įsikūrusi tatuiruočių studija, man leido fotografuoti. Raimis paruošė skanios arbatos.

Vėliau man paruošė pilną ledukų “Master Blaster“, kurį laikydama vienoje rankoje, užsimerkusi palengva trypčiojau, nekreipdama dėmesio, kad į klubą, kur groja labai gilaus techno ir house stiliaus muzika, aš atėjau vilkėdama taškuota suknele. Nekreipdama dėmesio, kad niekada nieko panašaus neturėjau savo grojaraštyje, bet aš dabar taip pavargau galvoti, mąstyti, dirbti, iš neįmanomo kurpti visai apčiuopiamus dalykus, plėšytis tarp šimtų atsakomybių, būti Kalėdų senelio elfu, todėl aš norėjau užsimerkusi palengva patrypčioti vietoje, o ten jau bus matyti, kaip bus toliau.

Vilniaus ir Islandijos gatvės buvo pilnutėlės žmonių ir taksi automobilių. Kur ne kur užuodžiau salsvą kvapą, kuris prieš du mėnesius buvo prasiskverbęs iki paskutinio siūlo. Trumpam pasijutau tarsi grįžusi į Amsterdamą ir man net suskaudo iš ilgesio. Prie manęs priėjęs vaikinas paklausė, ar aš kalbu lietuviškai. O, Vilniau, taip! Vadinasi, tu eini teisinga linkme!

Pranciškonų rūmuose šįkart sėdėjau be vakaro palydovo pirmoje eilėje vilkėdama bibliotekininkės suknele. S. Beckett “Komedijoje“ vaidino Zigmas, kurio dėka čia įsmukau. Jis buvo basas ir rūkė tamsoje.

Tada snigo, tirpo, vėl snigo. Ir vėl tirpo.

Prie Pažaislio vienuolyno seneliukas griebė lapus. Kauno mariose plūduriavo keletas valčių su žvejais. Viskas skendėjo rūke ir spengiančioje tyloje. Užsimerkusi regėjau, kaip kada nors aš sėdėsiu su savo seneliuku kambaryje, jis vilkės šiltas sportines kelnes, aš būsiu visiškai pražilusi, ir mums nebūtina bus net kalbėti, nes aš spėjau susipažinti su visais jo demonais, o jis niekada man neprieštaravo, kad išėjusi į atvirą kosmosą rankiojau žvaigždžių dulkes.

Šiek tiek apsigaubę rūku, kuris lengvai sugarbanoja plaukus, tylesni, susimąstę, nes jau labiau patyrę, pradėjome lėtai žiemoti šiltoje baltoje trijų šimtų lempučių šviesoje.

dsc_0585dsc_0551dsc_0422dsc_0465dsc_0564dsc_0582dsc_0603

Trys šimtai lempučių