Trys šimtai lempučių

Mano ruduo sėdėjo kairėje nuo manęs, šypsojosi, kaip visada, kaip visada, negalėjau suprasti, ką jis galvojo iš tikrųjų. Ar jam skauda, ar liūdi, jis šypsosi taip, kad jau užsidirbo raukšleles aplink akis. Pakėliau ir nuleidau rankas. Negalėjau rimtai kalbėtis. Važinėjausi kažkur tarp rajonų moksleivių ir jų kuprinių prigrūstu autobusu. Vienas iš abiturientų iš pradžių pagyrė mano batų raištelius, tada paklausė, ko klausausi, tuomet jis pasidomėjo, iš kurios aš mokyklos, o kai atsakiau, kad mokyklą baigiau prieš dešimt metų, suglumęs išsitraukė telefoną ir netrukus išlipo iš autobuso. Grindinys pasidengė lengvu šaltuku. Pogrindyje, kur įsikūrusi tatuiruočių studija, man leido fotografuoti. Raimis paruošė skanios arbatos.

Vėliau man paruošė pilną ledukų “Master Blaster“, kurį laikydama vienoje rankoje, užsimerkusi palengva trypčiojau, nekreipdama dėmesio, kad į klubą, kur groja labai gilaus techno ir house stiliaus muzika, aš atėjau vilkėdama taškuota suknele. Nekreipdama dėmesio, kad niekada nieko panašaus neturėjau savo grojaraštyje, bet aš dabar taip pavargau galvoti, mąstyti, dirbti, iš neįmanomo kurpti visai apčiuopiamus dalykus, plėšytis tarp šimtų atsakomybių, būti Kalėdų senelio elfu, todėl aš norėjau užsimerkusi palengva patrypčioti vietoje, o ten jau bus matyti, kaip bus toliau.

Vilniaus ir Islandijos gatvės buvo pilnutėlės žmonių ir taksi automobilių. Kur ne kur užuodžiau salsvą kvapą, kuris prieš du mėnesius buvo prasiskverbęs iki paskutinio siūlo. Trumpam pasijutau tarsi grįžusi į Amsterdamą ir man net suskaudo iš ilgesio. Prie manęs priėjęs vaikinas paklausė, ar aš kalbu lietuviškai. O, Vilniau, taip! Vadinasi, tu eini teisinga linkme!

Pranciškonų rūmuose šįkart sėdėjau be vakaro palydovo pirmoje eilėje vilkėdama bibliotekininkės suknele. S. Beckett “Komedijoje“ vaidino Zigmas, kurio dėka čia įsmukau. Jis buvo basas ir rūkė tamsoje.

Tada snigo, tirpo, vėl snigo. Ir vėl tirpo.

Prie Pažaislio vienuolyno seneliukas griebė lapus. Kauno mariose plūduriavo keletas valčių su žvejais. Viskas skendėjo rūke ir spengiančioje tyloje. Užsimerkusi regėjau, kaip kada nors aš sėdėsiu su savo seneliuku kambaryje, jis vilkės šiltas sportines kelnes, aš būsiu visiškai pražilusi, ir mums nebūtina bus net kalbėti, nes aš spėjau susipažinti su visais jo demonais, o jis niekada man neprieštaravo, kad išėjusi į atvirą kosmosą rankiojau žvaigždžių dulkes.

Šiek tiek apsigaubę rūku, kuris lengvai sugarbanoja plaukus, tylesni, susimąstę, nes jau labiau patyrę, pradėjome lėtai žiemoti šiltoje baltoje trijų šimtų lempučių šviesoje.

dsc_0585dsc_0551dsc_0422dsc_0465dsc_0564dsc_0582dsc_0603

Reklama
Trys šimtai lempučių

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s