2017 sausio 25, Klaipėda

Pusę šešių ryto Vilniaus traukinių stotyje sušalo ir išsijungė mano skaityklė. Likus keliolikai minučių iki išvykimo, nupėdinau iki artimiausio kioskelio įdomesnio raidžių kratinio. Ten man tepasiūlė skaityti A. Užkalnio žurnalą. Gerai, jei taip, tai šitaip. Už pirmą traukinio vagono klasę sutikau mokėti tik dėl didesnio privatumo ir saugumo jausmo. Ten mažesnė tikimybė, kad kas nors norės mano draugijos ar norės iš kuprinės ištraukti mano sušalusią ir išsijungusią skaityklę.

Turėjau paprastą svajonę pamatyti jūrą žiemą.

Juk mes dabar šiaurės europiečiai, viskas, kas žvarbu, apšerkšniję, įvairiausi megztiniai su elniais, nenusakomas šalikų kiekis, gal net minimalizmas, ir – bent jau norėtumėme – pažanga; visa tai dabar turėtų būti mūsų kraujyje?

Kai atvykstu į kitą miestą, stengiuosi surasti kokį nors pašto skyrių. Natūralu! Ir smalsu. Pasisveikinti su kolegomis, apsimesti, kad esu paprasta mirtingoji, kuriai tereikia turistinio atviruko su to miesto visiems žinomais lankytinais objektais, pazyzti, kad noriu gražesnio pašto ženklo, ir išsiųsti tą atviruką kokiams nors keistuoliui, kuriam tai sukels šypseną ir jis tą atviruką tvirtins prie šaldytuvo durelių ar dės į prisiminimų dėžutę. Tolimesnis jo likimas labai miglotas.

Prie senosios perkėlos plūduriavo tas pats “Kintai“ keltas. Kelių žibintų aštrioje šviesoje susikūprinę sėdėjo žvejai, apsirengę, matyt, visais turimais drabužiais (mes juk šiauriečiai?) ir tylėjo (tatai, spėju, taip pat būdinga šiauriečiams). Atsisėdau šalia jų ir taip pat tylėjau. Lengvai suposi keltas, karts nuo karto nosimis šnopavo žvejai. Kvepėjo druska, purvu ir žuvimi.

Vakare Klaipėdos “Bukowskio“ bare dairiausi įdomesnio veido. Juk vis tiek turi būti kažkas, kažkas turi vis tiek būti? Prie baro savo liūdesį brendyje ir kavoje skandino vargšas baltarusis. Barmenės mane vaišino rožinių purslų ir baltojo ruso kokteiliais. Aš nieko nevaišinau, neskandinau, nešnekinau. Buvau nepaprastai laiminga, kad išsipildė mano svajonė, ir jaučiausi nepaprastai vieniša. Miestas žiemą nejaukus, labai svetimas, kiekvienas langas, gatvė, namas tarsi bado, primena, kad tu čia tik svečias, o gal čia tau net nėra vietos? Mykolas prie lovos atnešė šildytuvą. Jau pro snaudulį girdėjau, kaip jis žiūri serialą, ir, matyt, jis kartais jaučiasi nė ką mažiau vienišesnis, savo kambarėlyje, kur užtrauktos užuolaidos, kur ant sienos pakabinta Lietuvos valstybinė vėliava (vienas kraštelis sudegęs), kur knygos su eilėraščiais ir dvi gitaros.

Jūra žiemą nuostabi. Įstabi, didinga, santūri. Kaip karalienė. Aš dabar suprantu, kodėl žvejai tyli. O, Mikalojau, ak, Konstantinai, kodėl mes negyvename amžinai? Dėl to juk šitaip verta.

32583444836_d9a2d63d29_z

32583778336_46665406e9_z

32583774896_530d965baa_z

32583775656_37f40d3129_z

31780725494_6f55903be7_z

32583778206_825361b2ae_z

32583777816_604489693f_z

32583777186_c0d04ac35c_z

31780724074_1ce7cdb62a_z

32583776996_7ca04c67bc_z

32583776896_8b665b431c_z

32244975160_d0f5d552b0_z

32583776776_80a42767da_z

32244975540_652d73dd1e_b

31780723794_7b804daee0_z

32501505971_33ec42aa79_z

32583776436_68b5e45c19_z

32501506281_cd4b502c3a_z

32244976160_058dfff23a_z

32501506181_c55f23036d_z

32470807432_a81aa1876b_z

32244976030_2a7e36b678_z

32501506061_bd6055a0a3_z

32244975820_3e9ef647d7_z

32501505721_bbd4c15cd3_z

32583776446_b67b135435_z

32470808722_33e0d7ac67_z

32470808562_46daa337a1_z

Reklama
2017 sausio 25, Klaipėda

***

Ponių atvažiuoja bričkos. Manęs, kol laukiu stotelėje ir išsižiojusi liežuviu gaudau elegantiškai krentančias snaiges, atvažiuoja autobusas. Vos įlipusi patrypčiojau vietoje, nenoriu nešti toliau sniego ir purvo, tada numojau ranka vairuotojo pusėn – šoferiau, važiuok. Mano vienišas fortas į pietus, beveik rajono pakraštyje. Mano fortas iš minkštų didelių megztinių be sagų, nesuskaičiuojamų pledų, tai mano Bastilija vidurvasary, Babilono bokštas, kur galiu tylėti visomis pasaulio kalbomis. Dar ten arbatos puodelyje plaukioja citrinos skiltelė. Prie laiptinės durų pamatau išmestas dvi pigaus blakstienų tušo tūteles ir nuvirtusį ant šono vazonėlį su amariliu. Sušals, pagalvojau. Už ką su juo taip, pamąsčiau. Pakėliau ir nusinešiau su savimi. Pasitikusi katė rąžosi, kabinasi į drabužius, žiovauja, reikalauja meilės ir maisto. Palieku paltą, šalikus, kepurę, vieną drabužį, kitą, atsuku vandens čiaupą ir plaunu nuo savęs popieriaus dulkes, pinigų juodas smiltis, kemšantį poras ir niekam nereikalingą makiažą, visus keiksmus, nuguliusius tarp susivėlusių plaukų, dirbtinę šypseną, kruopščiai renkamus netikrus žodžius, skausmą ir tą purvą, purvą, purvą. Burbuliuoja, šnypščia pilkšvas vanduo ir sukurėliais, verpetais dingsta vonios kriauklės akivaruose. O čia aš. Turiu tris baltas dėmes ant kairiojo skruosto, kuriuos dovanojo vėjaraupiai, turiu rudens rūką akyse ir nesuvaldomą kuokštelį viename iš antakių. JAV prohibicijos laikų mados žalios kelnės ir vyriški languoti marškiniai. Noriu ką nors perskaityti, bet ranka nepakyla, nes galva, pasiekusi pagalvę, išsijungia.

Rytas. Lovoje, šalia savęs pamatau savo džiaugsmą, kuris ant nugaros jau turi vieną apgamėlį, kvepia koše ir labai atkakliai mokosi žaisti šachmatais. Širdies ritmas grįžta į vėžes, byra paskutinės geležinės uždangos, štai, štai tuščios mano rankos, ateik! Ir ką man padaryti, kuriuos kalnus nuversti, jūras išsemti, į kieno langus mėtyti akmenis, kaip tave apsaugoti nuo visų E621 ir tokių vakarų? Nes manęs juk jau neišgelbėsi.

dsc_0615

***

Kam to reikia

Mano ruduo, man tebekalbant, atsistojo ir nuėjo meistrauti spalvotų šiukšliadėžių. Pajutau burnoje kraujo skonį, ir tai ne nuo tarpdančių siūlo, ir ne dėl to, kad turiu tris cirkonio keramikos gabaliukus burnoje, o tai patirtis spardo mano užsnūdusį, apdujusį, apkvaišusį budrumą. Kelkis, kelkis, rankiok savo tulžies, šlapimo pūslės akmenukus, savo juoką, šilumos poreikį, batus ir sliūkink į savo irštvą. Už nugaros vis kažkas šlamena, krebžda ir girgžda kaip seni prisukami žaislai. Tą pačią dieną už lango gerokai atšalo.

Atsisakiau nereikalingų įpročių. Ir pradėjau nuo “Bukowskio“. Atsisėdau prieš Mykolą ir pradėjau aplink vieną tašką vynioti daugybę skirtingų minčių, kartais pasimesdama, kartais pamesdama vieną ar kitą giją, tada mane pildė jis. Slėpiau delnus megztinio rankovėse, vėliau jas pasiraitojau. Pagyrėme vienas kito paltus iš kuistukų. Arčiau vidurnakčio prie Bix’ų rūkė mano mielas nesusikalbėjimas. Šiek tiek pavargęs ir papilkėjęs per metus. Labai atsargiai šnekinu uberistą, nežinia, kiek bepročių pernakt jam tenka vežioti po skaidrų Vilnių.

Jau sausio pirmosios rytą, eidama pas draugę į svečius, mačiau aplink namus bėgiojančius new me. Su Žana pavargusios visą popietę tylėjome žiūrėdamos sveikinimų koncertą. Pavargusi stovėjau kitą dieną prie kolegių už sienos ir telefone ieškojau mistinės ligos simptomų išaiškinimo, nes mano gydytoja neatsiliepia telefonu. Jaučiu, kad mane žvilgsniu kažkas tampo už gaurų. Pakėlusi akis pamatau Igną, kuris prieina prie manęs, aukštas kaip manekenas iš drabužių parduotuvės vitrinos, ištiesęs ranką; rankoje – telefonas. Telefone – mano nuotrauką, kaip aš pavargusi, man akivaizdžiai trūksta C ir D vitaminų, meilės ir miego, tarsi Dž. Depas pagautas toli gražu ne pačioje savo geriausioje formoje, ieškau telefono naršyklėje, prie ligos aprašymo, sau problemų. Jo ranka šiek tiek drebėjo. Dėbtelėjau trumpam į jį – o kas tau nutiko per tuos metus? Kodėl ir tavęs pažinti negaliu?

Pabandyk man įrodyti, kad tie, kas garsiai deklaruoja savo lojalumą tau, su kuriais užaugai nuo mokyklos suolo, su kuriais mataisi kasdien, gal gyveni kartu, gal net duoda priesaiką ar nori supažindinti su savo draugais (o gal net tėvais, apsaugok, viešpačiau!) yra tikresni už tuos, kurie neapglėbia taip stipriai, kurie nesveikina su gimtadieniais ar nesilaiko panašių formalumų, bet jie patyliukais, tau nežinant, stebi ir mato tavo liūdnas akis ar bromazepamo šypseną. Pabandyk, nes aš vis tiek nepatikėsiu.

dsc_0149

Kam to reikia