Kam to reikia

Mano ruduo, man tebekalbant, atsistojo ir nuėjo meistrauti spalvotų šiukšliadėžių. Pajutau burnoje kraujo skonį, ir tai ne nuo tarpdančių siūlo, ir ne dėl to, kad turiu tris cirkonio keramikos gabaliukus burnoje, o tai patirtis spardo mano užsnūdusį, apdujusį, apkvaišusį budrumą. Kelkis, kelkis, rankiok savo tulžies, šlapimo pūslės akmenukus, savo juoką, šilumos poreikį, batus ir sliūkink į savo irštvą. Už nugaros vis kažkas šlamena, krebžda ir girgžda kaip seni prisukami žaislai. Tą pačią dieną už lango gerokai atšalo.

Atsisakiau nereikalingų įpročių. Ir pradėjau nuo “Bukowskio“. Atsisėdau prieš Mykolą ir pradėjau aplink vieną tašką vynioti daugybę skirtingų minčių, kartais pasimesdama, kartais pamesdama vieną ar kitą giją, tada mane pildė jis. Slėpiau delnus megztinio rankovėse, vėliau jas pasiraitojau. Pagyrėme vienas kito paltus iš kuistukų. Arčiau vidurnakčio prie Bix’ų rūkė mano mielas nesusikalbėjimas. Šiek tiek pavargęs ir papilkėjęs per metus. Labai atsargiai šnekinu uberistą, nežinia, kiek bepročių pernakt jam tenka vežioti po skaidrų Vilnių.

Jau sausio pirmosios rytą, eidama pas draugę į svečius, mačiau aplink namus bėgiojančius new me. Su Žana pavargusios visą popietę tylėjome žiūrėdamos sveikinimų koncertą. Pavargusi stovėjau kitą dieną prie kolegių už sienos ir telefone ieškojau mistinės ligos simptomų išaiškinimo, nes mano gydytoja neatsiliepia telefonu. Jaučiu, kad mane žvilgsniu kažkas tampo už gaurų. Pakėlusi akis pamatau Igną, kuris prieina prie manęs, aukštas kaip manekenas iš drabužių parduotuvės vitrinos, ištiesęs ranką; rankoje – telefonas. Telefone – mano nuotrauką, kaip aš pavargusi, man akivaizdžiai trūksta C ir D vitaminų, meilės ir miego, tarsi Dž. Depas pagautas toli gražu ne pačioje savo geriausioje formoje, ieškau telefono naršyklėje, prie ligos aprašymo, sau problemų. Jo ranka šiek tiek drebėjo. Dėbtelėjau trumpam į jį – o kas tau nutiko per tuos metus? Kodėl ir tavęs pažinti negaliu?

Pabandyk man įrodyti, kad tie, kas garsiai deklaruoja savo lojalumą tau, su kuriais užaugai nuo mokyklos suolo, su kuriais mataisi kasdien, gal gyveni kartu, gal net duoda priesaiką ar nori supažindinti su savo draugais (o gal net tėvais, apsaugok, viešpačiau!) yra tikresni už tuos, kurie neapglėbia taip stipriai, kurie nesveikina su gimtadieniais ar nesilaiko panašių formalumų, bet jie patyliukais, tau nežinant, stebi ir mato tavo liūdnas akis ar bromazepamo šypseną. Pabandyk, nes aš vis tiek nepatikėsiu.

dsc_0149

Reklama
Kam to reikia

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s