2017 sausio 25, Klaipėda

Pusę šešių ryto Vilniaus traukinių stotyje sušalo ir išsijungė mano skaityklė. Likus keliolikai minučių iki išvykimo, nupėdinau iki artimiausio kioskelio įdomesnio raidžių kratinio. Ten man tepasiūlė skaityti A. Užkalnio žurnalą. Gerai, jei taip, tai šitaip. Už pirmą traukinio vagono klasę sutikau mokėti tik dėl didesnio privatumo ir saugumo jausmo. Ten mažesnė tikimybė, kad kas nors norės mano draugijos ar norės iš kuprinės ištraukti mano sušalusią ir išsijungusią skaityklę.

Turėjau paprastą svajonę pamatyti jūrą žiemą.

Juk mes dabar šiaurės europiečiai, viskas, kas žvarbu, apšerkšniję, įvairiausi megztiniai su elniais, nenusakomas šalikų kiekis, gal net minimalizmas, ir – bent jau norėtumėme – pažanga; visa tai dabar turėtų būti mūsų kraujyje?

Kai atvykstu į kitą miestą, stengiuosi surasti kokį nors pašto skyrių. Natūralu! Ir smalsu. Pasisveikinti su kolegomis, apsimesti, kad esu paprasta mirtingoji, kuriai tereikia turistinio atviruko su to miesto visiems žinomais lankytinais objektais, pazyzti, kad noriu gražesnio pašto ženklo, ir išsiųsti tą atviruką kokiams nors keistuoliui, kuriam tai sukels šypseną ir jis tą atviruką tvirtins prie šaldytuvo durelių ar dės į prisiminimų dėžutę. Tolimesnis jo likimas labai miglotas.

Prie senosios perkėlos plūduriavo tas pats “Kintai“ keltas. Kelių žibintų aštrioje šviesoje susikūprinę sėdėjo žvejai, apsirengę, matyt, visais turimais drabužiais (mes juk šiauriečiai?) ir tylėjo (tatai, spėju, taip pat būdinga šiauriečiams). Atsisėdau šalia jų ir taip pat tylėjau. Lengvai suposi keltas, karts nuo karto nosimis šnopavo žvejai. Kvepėjo druska, purvu ir žuvimi.

Vakare Klaipėdos “Bukowskio“ bare dairiausi įdomesnio veido. Juk vis tiek turi būti kažkas, kažkas turi vis tiek būti? Prie baro savo liūdesį brendyje ir kavoje skandino vargšas baltarusis. Barmenės mane vaišino rožinių purslų ir baltojo ruso kokteiliais. Aš nieko nevaišinau, neskandinau, nešnekinau. Buvau nepaprastai laiminga, kad išsipildė mano svajonė, ir jaučiausi nepaprastai vieniša. Miestas žiemą nejaukus, labai svetimas, kiekvienas langas, gatvė, namas tarsi bado, primena, kad tu čia tik svečias, o gal čia tau net nėra vietos? Mykolas prie lovos atnešė šildytuvą. Jau pro snaudulį girdėjau, kaip jis žiūri serialą, ir, matyt, jis kartais jaučiasi nė ką mažiau vienišesnis, savo kambarėlyje, kur užtrauktos užuolaidos, kur ant sienos pakabinta Lietuvos valstybinė vėliava (vienas kraštelis sudegęs), kur knygos su eilėraščiais ir dvi gitaros.

Jūra žiemą nuostabi. Įstabi, didinga, santūri. Kaip karalienė. Aš dabar suprantu, kodėl žvejai tyli. O, Mikalojau, ak, Konstantinai, kodėl mes negyvename amžinai? Dėl to juk šitaip verta.

32583444836_d9a2d63d29_z

32583778336_46665406e9_z

32583774896_530d965baa_z

32583775656_37f40d3129_z

31780725494_6f55903be7_z

32583778206_825361b2ae_z

32583777816_604489693f_z

32583777186_c0d04ac35c_z

31780724074_1ce7cdb62a_z

32583776996_7ca04c67bc_z

32583776896_8b665b431c_z

32244975160_d0f5d552b0_z

32583776776_80a42767da_z

32244975540_652d73dd1e_b

31780723794_7b804daee0_z

32501505971_33ec42aa79_z

32583776436_68b5e45c19_z

32501506281_cd4b502c3a_z

32244976160_058dfff23a_z

32501506181_c55f23036d_z

32470807432_a81aa1876b_z

32244976030_2a7e36b678_z

32501506061_bd6055a0a3_z

32244975820_3e9ef647d7_z

32501505721_bbd4c15cd3_z

32583776446_b67b135435_z

32470808722_33e0d7ac67_z

32470808562_46daa337a1_z

Reklama
2017 sausio 25, Klaipėda

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s