Vilnius – IAE

Turėjau pasirinkimą – arba į šiaurę, arba į pietus. Kadangi pirmas variantas buvo pirmas variantas, ten ir patraukiau. Kadaise mane sužavėjo A. Morozovo straipsnis apie Visagino miestą, todėl norėjau savo kailiu patirti visą tą keistumą ir kitos planetos atmosferą. Aha, pati prisiprašiau. Gavau su kaupu.

Visą dieną gražiai snyguriavo. Trumpam stabtelėjau Pabradėje, tam, kad palįsti po tilteliu per Žeimeną (kartu su manimi ten tupėjo balandžiai, piktai burkavo ir vartė savo kvailomis mažomis akutėmis) ir, po asfalto gabalėliu (ir tarp tų pačių balandžių mėšlo) atrasti dar vieną geolobį. Nusivaliau nuo palto šapus ir atsidusau. Jei Amsterdamas nevažiuoja pas mane, aš lankau Pabradę tuščiame mažyčiame parkelyje su akmenėliu, ant kurio puikuojasi miesto herbas. Gerai, kad tu ne čia, mielas drauge, o ten. Nes čia, prie “Fokus“ picerijos sutikau katiną ir tris linksmus raudonosius gyventojus.

jsv_0256jsv_0261jsv_0264

Prie Cirkliškių tarp laukų ėjo apledėjęs takelis. Pasičiupusi fotoaparatą plikomis rankomis, tvirtai jį laikydama, slidinėdama ir kažką pusbalsiu zvimbdama, pasileidau tuo takeliu. Tai kaip levandų laukai Provanse. Tik lietuviškai. O gal sentikiškai. Staroveriškai. Esperantiškai. Žiemiškai ir tik mums suprantamai.

jsv_0267jsv_0272

Ignalinos miestelis pasitiko apsnigtais smėlio karjerais. Žmonės paliko savo visus rakandus  ir išėjo žiemoti, tada atėjau aš ir ėmiau kopti į vieną iš supiltų piramidžių viršūnę. Taip, tai ne Tatrai, čia nėra tyro šaltinio ir kvepiančių čiobrelių, bet ar tu vis dar jautiesi kaip namie? Ignalinos miestas palydėjo sušalusiu į ragą Ilgio ežeru, kur į eketę su šūksniu “Tėvynės labui!“ šokinėjo jaunieji šauliai, ir grybų skulptūromis prie Balčio ežero. Po vienu iš grybų taip pat buvo lobis, kuris prišalo… Gerai, kad bagažinėje buvo plaktukas. O lobio dėžutėje radau travel bug, kuris į Lietuvą atkeliavo iš Jutos valstijos.

jsv_0280jsv_0287jsv_0298

Artėdama prie Visagino jaučiausi tarsi artėdama prie svarbaus valstybinio objekto. Kraštovaizdis baugino savo monumentalumu, muralizmu ir sunkumu, rimtumo suteikė ir šalia bėgantis geležinkelis. Štai ir pats miestas. Ten viskas kitaip. Viskas. Iš pradžių užėjau į artimiausią parduotuvę, išgirdau gal dvi lietuviškas frazes, tada išėjau ir daugiau lietuvių kalbos negirdėjau. Pradėjau kalbėti pašnibždomis ir stengtis nežiūrėti praeiviams į akis. Jų buvo nedaug. Pagrindine miesto alėja vaikštinėjo pusamžės poros, senjorai ir mamos, stumdydamos vežimėlius. Mačiau net vieną vaikinuką ant dviračio. Tarp daugybės aukštų aukštų pušų paberti miegamųjų rajonų tipo daugiabučiai, kai kurie negyvenami. Arčiau miesto širdies jie spalvotesni, toliau – pilkesni. Šalia knygyno (knygos rusiškos, žinoma) – alkoholio parduotuvė. Kur ne kur namų languose mačiau pakabintas Rusijos vėliavas. Žinoma, dar toji cerkvė tarp, labai primenačių Fabijoniškes, namų – mylimiausia instagramerių vieta. Nemačiau nei vieno koplytstulpio, neaptikau lietuviškos jaukios niūrumos, bet jau po valandos pradėjau viską priimti taip, kaip yra. Jeigu aš kažko nesuprantu, tai – nėra blogai. Priėjusi prie mėlyno taksofono  pakėliau ragelį ir apsimečiau, kad kažkuo labai įdomiai plepu. Patyliukais  įsiliejau į Visagino peizažą.

jsv_0299jsv_0300jsv_0309jsv_0310jsv_0320jsv_0323jsv_0324jsv_0325jsv_0326jsv_0327jsv_0328jsv_0329jsv_0330jsv_0331jsv_0334jsv_0335jsv_0336

Tolėliau, Ignalinos atominės jėgainės pusėje, kur labai netvarkingas kelias, prasideda pasienio ruožas. Pasienietis net nespėjo prisistatyti, aš jau bėriau jam savo standartines frazes, kurias naudoju situacijose su nepažįstamais žmonėmis. Papurtęs popieriukus, jis grąžino dokumentą ir palinkėjo gero kelio. Prie jėgainės slampinėjo gausus kačių būrys (štai, atomic kittens), dūlėjo vieniša stotelė su “Kautrosmikroautobusėliu. Buvo šalta. Pasaulio kraštelis.

jsv_0341jsv_0351jsv_0354

Tylus, pasimetęs, nustumtas ir šiek tiek atgrasus. Apsuktas šimtais kilometrais laidų ant milžiniškų ir makabriškų stulpų-monstrų, susmaigstytų taip miškų; kurie zvimbia taip, kaip aš prie Cirkliškių, zvimbia, kad net negali susikalbėti, o jau nekalbi pašnibždomis. “Ką?! Ką sakai??“. Vis dar snyguriuoja. Sniegas limpa prie akinių stiklų ir net pataiko burnon. “Ką pasakei? Negirdžiu!“.

jsv_0360

 

Reklama
Vilnius – IAE