J. Kunčinas “Tūla“

“…tikriausiai taip turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus – jie patys taip norėtų elgtis, bet negali – varžosi, mykia, širsta patys ant savęs. Mat visur ieško priežastinio ryšio“.

Reklama
J. Kunčinas “Tūla“

*.txt

Kažkas pavogė pavasarį. Vieną vėlyvą sekmadienio vakarą, sunkiai, sočiai, pilnai rėpliodama takeliu iš draugės namų, kabinausi į plūstelėjusią šilumą ir rausvą dangaus kraštelį, bet po to viskas dingo. Vienas po kito ant takelio gulėjo grėbliai – pasimokiau, kad negalima skalbimo dieną sėdėti vienais baisiais nutįsusiais treningais su išmuštais keliais (tiesa, dažnai matau hipsterius su suplyšusiomis treninginėmis kelnėmis ir nešinus Ipad Air’ais po pažasčia), nes vienintelis sausas drabužis tada būna vakarinė suknia, o su ja ir vaikeliu, kuriam staigiai pakilo temperatūra būtent šią dieną, važiuoti į priimamąjį yra kažkaip… ne taip. Nors kuo aš prastesnė už hipsterius? Pasimokiau, kad negalima skųstis netikusiu pavasariu, po rytinės kavytės-arbatytės, jau nežinia kiek laiko, vartoti maisto papildus, nes po to, kai perskaitai H. Murakami “Norvegų giria“, negali suprasti, tas tuštumos jausmas ir skaudantis protas yra įspūdis ar vitaminų perdozavimas. Užtat! Atostogoms artėjant jau nebaisu piltis šampūną į mažytį 50 ml buteliuką, jau žinai, kad patikros metu reikės traukti lauk fotoaparatą iš jau šiek tiek patrinto lagamino; dar vėliau pašalinti paskutinį protinį dantį, baigti išmokėti lizingą…

Nesinori. Suaugusiųjų gyvenimas, visa ta atsakomybė ir panašūs dalykai, kurią gauni mainais už ką?.. Juk vis tiek dar blaškaisi, nežinai, kur eiti, kada patylėti, kuomet garsiai apie save pareikšti, kaip nebijoti ir tikėti savimi, kai tavo sapnuose naktimis pievoje ganosi vienaragiai, kai vis dar po darbo grįžusi namo ieškau kažko skanaus virtuvės spintelėje (tada prisimenu, kad visus skaniukus suvalgė sūnus, o mano pareiga yra pildyti spintelės atsargas). Suaugusiųjų gyvenimas toks sustyguotas, paklūstantis normatyvams ir laiko tėkmei, kartais pasiutusiai liūdnas ir skubantis į finišo tiesiąją, bet mainais už ką?

Pavogtas pavasaris. Tupiu ant bandančios pagaliau išsprogdinti pumpurus šakos ir kedenu savo raudonas plunksnas.

*.txt