***

Giedrą darbo dieną akimis palydžiu kiekvieną lėktuvėlį, kuris nusileidžia VNO iš šiaurės. Atsitraukiu nuo kompiuterio, kelioms akimirkoms pamiršdama visus INR, HKD ir MYR ir spoksau pro langą. Lietingą dieną kelioms akimirkoms atsitraukiu nuo darbo stalo ir spoksau pro langą, nors ir lėktuvų nematyti. Netrukus ir net visai nebus. Oras virš Vilniaus bus švaresnis, bet kelionių kablys, kuris įkibo pernai, degina gerklę, kartais jaučiu stiprias pagirias, galvos skausmą, tada man reikia palaikyti už plaukų ar pasėdėti šalia – velnioniškai norisi keliauti toliau savo kiemo. Bet keliauji į gretimą rajoną, arba iki virtuvės ir atgal, arba iki parduotuvės, kurioje vis tiek nėra to, ko taip dairaisi – ar vakarienei, ar širdžiai. Lašelių, valerijono, ko nors receptinio, neapčiuopiamo ar labai lengvai ranka pasiekiamo, paslapčiom pagauni, nužiūri, kol niekas nemato, kiek nerangiai palaikai ir paleidi. Kaži, kiek galima? Tada skaičiuoji vagonus nuliniame perone, po penkiasdešimties pameti skaičių, trauki svetimus dūmus į plaučius, sutinki bičiulius ir nepaprastai džiaugiesi paskutiniu traukinuku apie beveik vidurnaktį. Namuose laukia tik pusiau išpasakotos paslaptys ir nelaistytos gėlės. Pavargusi nesivarginu, užimu neutralią poziciją ir dieną svajoju apie tai, ko niekada nebuvo ir nebus. Naktį regiu tai, kas galėtų būti, o ar bus –

 

JSV_2639

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s