Lėta valtimi į Vakarus

JSV_4652
JSV_4654
JSV_4655JSV_4657
JSV_4659JSV_4661
JSV_4662JSV_4663
JSV_4670
JSV_4677JSV_4678
JSV_4681JSV_4686
JSV_4688JSV_4689
JSV_4696

Jei ne milijonas aplinkybių, nesikelčiau sekmadienį anksčiausiai, kuomet dar niekas nesiruošia bažnyčion, o varnų pulkas dar net negalvoja traukti į miesto pakraščius, ir bent trumpam nebūčiau įsileidusi į plaučius daugybės laimės dalelyčių – tai ne miesto dulkės, ne ofiso ertmėse girdimas mygtukas tarškėjimas – tai jūros kvapas, palinkusios pušys, tas sūrus skonis burnoje, tyla, prie kurios negali priprasti; viską surinkčiau glėbyn, tegul skauda raumenukus po raktikauliais arba dar giliau, sugriebčiau, paneščiau, kiek pajėgčiau ir viską sudėčiau po tavo kojomis.

Reklama
Lėta valtimi į Vakarus

***

Kai jau linksmas, pasilenkęs prie baro žarsto barmenams riebius arbatpinigius, atiduoda kortelę su priklijuotu geltonu lipniu lapeliu iš ofiso, ant kurio užrašytas pin kodas, kuomet nesupranti, ar tai vienuolikta ar penkiolikta valanda ir kodėl nepridarei tūkstantinių nuostolių savo darbdaviui, iš kurio duoną valgai, kai kiekviena diena yra orų nesutarimas, kai žaibo iškrova praeina devynaukščio pastato stuburu ir geležinis tetos balsas dviem kalbom garsiai liepia evakuotis, minia plūsteli dar dažais kvepiančiais laiptais apačion, kur sienos yra kiekviena instagramerio svajonė, o vadinamieji “fire marshals“ išdidžiai laiko sunkias šarvo duris ir nukreipia srautą, kuris mane neša kaip mažą kanoją Merkyje, mane purto, purto nejaukumas, nesaugumas – kaip gyvatė susirangau ant šiltos krūtinės, tarsi ant saulės įkaitinto akmens, pirštais glostydama pirštus – kvepia takeliu Nidoje, ten kikiliai ir mediniai suolai po lietaus. Kur atvažiuoji pasisemti, pasisavinti, begėdiškai ir egoistiškai, gal net solipsistiškai, uzurpatoriškai ir hedonistiškai įspausti į save ir išsinešti. Lietaus siena atitveria vieną miesto pusę nuo kitos. Vaizdinių grandinė nuskrieja katei ant uodegos galiuko, kuri pėdina paskui savo šeimininką, o tas uoliai skuodžia į koridoriaus tamsą, ištiesęs rankas į kairę ir į dešinę:“Aš kaip lėktuvas!“

Kaip aš myliu lėktuvus.

***

Timestamp

– Pagarsink šitą dainą, – pasigirdo man už nugaros. Oda kvepiančiame salone jis glostė savo būsimos žmonos ranką, aš, negirdėdama savęs, dairiausi trumpai tai kairėn, tai dešinėn. Kas savaitgalį mano kompanija keičiasi kelis kartus per dieną. Vieną savaitgalį net atslinko visa naikinanti migrena.

Šeštadienį vaikštai lėčiau. Pamiršti, kad būna telefonų. Balandžiai, kaip Hičkokui paliepus, nukloja vieną aikštės galą prie mano suolo. Gūžiuosi, spygauju kažką neaiškaus, bandydama užsidengti, bet iš rankos iškrenta vaflinis indelis su ledais. Jau senokai nekirptų plaukų sruogos sulimpa. Giliai kvėpuoju liepos vidurio mano miesto oru. Šiek tiek gaila, kad uždarytas Vilniaus oro uostas, kad lenkų archeologai liūdi kartu, bet, štai, ištiesiu ranką, ten pagaliau sutvarkyta Vilniaus gatvė, kuri šiek tiek primena Nieuwendijk arba Paryžių iš postcrossingo gaunamų atvirukų. Ištiesiu ranką, galiu truputį paliesti, užuosti. Ir tegul, ir tegul. Prisigėrusi kavos nemiegu naktį. Vis tiek nesutemsta.

JSV_2820JSV_3254JSV_4106JSV_4107JSV_4642JSV_4646

Timestamp