***

Kai jau linksmas, pasilenkęs prie baro žarsto barmenams riebius arbatpinigius, atiduoda kortelę su priklijuotu geltonu lipniu lapeliu iš ofiso, ant kurio užrašytas pin kodas, kuomet nesupranti, ar tai vienuolikta ar penkiolikta valanda ir kodėl nepridarei tūkstantinių nuostolių savo darbdaviui, iš kurio duoną valgai, kai kiekviena diena yra orų nesutarimas, kai žaibo iškrova praeina devynaukščio pastato stuburu ir geležinis tetos balsas dviem kalbom garsiai liepia evakuotis, minia plūsteli dar dažais kvepiančiais laiptais apačion, kur sienos yra kiekviena instagramerio svajonė, o vadinamieji “fire marshals“ išdidžiai laiko sunkias šarvo duris ir nukreipia srautą, kuris mane neša kaip mažą kanoją Merkyje, mane purto, purto nejaukumas, nesaugumas – kaip gyvatė susirangau ant šiltos krūtinės, tarsi ant saulės įkaitinto akmens, pirštais glostydama pirštus – kvepia takeliu Nidoje, ten kikiliai ir mediniai suolai po lietaus. Kur atvažiuoji pasisemti, pasisavinti, begėdiškai ir egoistiškai, gal net solipsistiškai, uzurpatoriškai ir hedonistiškai įspausti į save ir išsinešti. Lietaus siena atitveria vieną miesto pusę nuo kitos. Vaizdinių grandinė nuskrieja katei ant uodegos galiuko, kuri pėdina paskui savo šeimininką, o tas uoliai skuodžia į koridoriaus tamsą, ištiesęs rankas į kairę ir į dešinę:“Aš kaip lėktuvas!“

Kaip aš myliu lėktuvus.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s