Prometėjas

Esu silpnas, silpnas žmogelis. Bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių užuodžiu kažką labai pažįstamo, dvelkiančio tabaku ir penkiaminutėmis lauke (iki lifto, tada į požeminę stovėjimo aikštelę, arba į stiklinį paviljoną, jei šilta – bet ten labai pučia vėjas ir todėl sunku prisidegti) – daugiau, matyt, nieko neprisimenu. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį šilumos likučiai pavirto į cheminę atmetimo reakciją, kai ištiesiu ranką – gana, viskas, nereikia. Man daugiau šito nereikia. Plaučiai ir galva prisipildė gryno oro. Glausdama prie savęs karštos imbierinės arbatos puodelį, skuodžiu itin gyva pagrindine miesto arterija. Spaudžia šaltukas. Dalinuosi patirtimis su leitenantu, jo balse girdėdama tik karininkams būdingą ypatingą skiemenavimą ir raišką.

Esu stiprus žmogus, nes bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių, užuodžiu tik svetimo rūkomojo ir svetimo man įpročio kvapą. Mano šviesos neįveikė. Nei pats Prometėjas. Net gruodį, pačiu tamsiausiu metu, renku šviesą po vieną, po krislelį, rieškučiomis, kraunu ją į kišenes, į širdį, ten, kur buvo didelė didelė tamsi bedugnė.

JSV_6505JSV_6507JSV_6510JSV_6521JSV_6525

Reklama
Prometėjas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s