2017

Daug ką praleidau, tyčia ar netyčia, kur plaukė juodas piktas mėnulis, ir liko šis tas, šitaip ir štai dar taip. Kitiems metams nekėliau tikslo gerti daugiau vandens. Kitais metais reikia daugiau stebėti ir, svarbiausia, matyti. Tai mano oras ir vanduo.

 JSV_0150
– Blogai nusivalei makiažą, – mes kalbėjomės su Medžiu net vonioje, kol valiausi dantis.
– Kad aš net nesidažiau.
– Ak, tie suaugusio žmogaus nuovargio požymiai.

JSV_0211
Tai buvo mano pirmas kartas, kai žiemą pamačiau jūrą ir uostamiestį, kuris man pasakojo legendas apie vienatvę.

JSV_0423
Bandau sūnui įskiepyti meilę savo miestui. Nors ir žvarbu, čia yra pilna gražių kiemelių, knygynų, o kelionės autobusu yra labai melancholiškos.

JSV_1029
Nepaprastai lengva ir kartu neapsakomai sunku dirbti namuose įrengtoje studijoje. Nubėgo septyni prakaitai. Bandyčiau dar kartą? Žinoma.

JSV_1546
Dviratį jau pavasario pabaigoje palikau balkone. Tai tas byra, tai anas. Kai bandai sutaisyti, lieka “ličnų“ detalių. Dviratis velnioniškai gražus (raudonos spalvos, žinoma), bet tas Vilniaus lopinėlis, kuriame sukiojuosi iš darbo į namus ir iš namų į darbą, yra nepritaikytas kelionėms dviračiu. Gerai, gal šiek tiek ir tingiu…

JSV_2045
Tik dabar pagalvojau, kad reikėjo klijuoti Brezinerio panoramą.
JSV_2477
Šitą nuotrauką padariau slėpdamasi nuo žmonių gausos kavinėje, kurioje jų buvo dar daugiau… Lietuvoje baristos nežino, ką reikia keturios-penkios lankytojų eilės, nusidriekusios per visą kavinės patalpą. Beje, baristomis dirba labai labai įvairaus amžiaus ir skirtingų tautybių žmonės, kas yra labai žavu. Skani kava Londone? Ne, negirdėjau. Pasigriebusi saldaus rusvo vandenėlio pilną popierinį puodelį, įsikuičiau į kampelį prie lango. Londonas man labai labai patiko. Iki šiol vis dar atsistoju dešinėje eskalatoriaus pusėje. Bet šio miesto aš nesugebėjau prisijaukinti nei per nago juodimą.

JSV_2488
JSV_2531
Daugiau nuotraukų iš Londono čia.

JSV_2760
Lietuviška jaukuma, riebi paklaida ir močiutės kėdė iš Seredžiaus.

JSV_2764
Jie labai panašūs. Judraus, neramaus proto, šiek tiek neempatiški, įsikibę savo kartos principų, mėgsta dėvėti marškinius ir sirgti žiemą.

JSV_2804
Panašiai atrodė visa mano vasara. Toks mažas ir duslus “Et“…

JSV_6223
…kuris baigėsi rudens pabaigoje.

JSV_6371
Tada dar kartą rinkau save iš gabaliukų. Auginau kasas ir skaičiau daug knygų.

JSV_6478
Vienas didžiausių metų pokyčių buvo tai, kad pakeičiau darbą. Pririnkau daug gumbų, mėlynių, lipau ant grėblių, klajojau rūke, bet išmokau labai daug naujų dalykų. Dabar galima dėvėti kokios nori spalvos suknelę, gerti kavos, kiek telpa, ir gerai jaustis tikrai puikios komandos dalimi. Išties labai didžiuojuosi ja ir, šiek tiek, savimi.

JSV_6537
Iki darbo kartais nueinu pro laukus, nes taip tik 15-20 minučių kelio, ir dar gali sutikti kiškį laukuose. Girdėjau tolimas kalbas, kad čia ties aplinkkelį.

JSV_6655 JSV_6658
Vitalijus ir Justas linksminasi EUROC Kalėdiniame vakarėlyje. Teko lipti ant aukštakulnių ir susukti garbanas. Kažkur interneto tyruose klajoja vienas mano siaubingai nevykęs portretas, padarytas to vakarėlio metu.

JSV_6659 JSV_6665
Ar dažnai peržiūri telefone išsaugotus štai tokius įrašus? Su šeima, prie šventinio stalo? O gal saugosi archyvą anūkams?

JSV_6696
Kaskart galvoju, kad laikas keisti vienaragio patalynę rimtesniais, solidžiais raštais, bet 52 kartus per metus pagalvojau, kad man vis dėlto patinka ir taip.

JSV_6957
Kalėdų rytas.

JSV_6959 JSV_6963
JSV_6967
O meilė šviesai, lemputėms ir blyksniams niekur nedingo.

JSV_6982
Kaip ir meilė katėms.

Reklama

Puikus ir naujas

Šlumštelėjus serotonino kiekiui žemyn, mokausi viską priimti iš naujo. Suprantu, ko niekada neturėsiu, ko visada norėsiu ir ilgėsiuosi. Kartūs pelenai gerklėje ir neskaniai kvepiantys pirštai, kurie šiek tiek virpčioja. “But I don’t want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin“, – laukinio Džono lūpomis kalbėjo Huxley. Kartais žybsi šviesos kažkur migdoliniame kūne, šiaurys skalauja plonus sluoksnius po pilku, garbanotu paltu. Dievulis, patempęs rankovę, alkūne nušlavė dulkes nuo savo palangės. Pradėjo snigti. Tada dar papūtė, kad visai jų neliktų. Prie neigiamos temperatūros dar prisidėjo (ar at(si)ėmė?) keletas laipsnių. Turėkitės.

Siauromis gatvėmis nuo Kudirkos aikštės randu daug daug žodžių. Prieš du šimtus dienų, kai buvo šilta, kur važiuoja traukiniai, pamečiau vagonų skaičių, o šįkart, įsivyniojusi į skarą, kurios kraštelis vėliau įstrigo to pačio gauruoto palto užtrauktuko vėžėse, suleidžiu žvilgsnį į keistuolį, kuris nepabūgo manęs.

Prieš Andriaus Mamontovo koncertą, būtinai, kavos. Tada dvi valandas rėkiau, plojau, šokau, dainavau, kiek leido plaučiai. Po LKL varžybų, būtinai, kavos. Tada dvi valandas kalbėjomės, kaip sunku, kai jie galvoja, kad mes spaudinėjame tik užrakto ar akordeono mygtukus. Tai juk tik mygtukai? O, kaip man nepatinka “sodininkų grabai“. Bet juk tai tik vokiški automobiliai?

Apie kokį teisinga, taisyklingą, sustyguotą, suplanuotą gyvenimą tu man kalbi, kai aš net nebandau galvoti, kas darosi už visatos ribų, nes negaliu suvokti, kas darosi mano mažoje, vos 21 gramus sveriančioje sferoje?