5/2

Gal pradėsiu nuo šeštadienio vakaro. Vėlaus, gūdaus, tamsaus vakaro, kuomet lengvai, neskubėdama praeinu pro visą rajoną namo. Skrandyje – nesuskaičiuojamas nesveikų kalorijų skaičius. Šiandien buvo galima, šiandien buvo galima viską. Pažįstamuose languose dega šalto atspalvio šviesos, vėlyvo rugpjūčio vakaro kvapas – kaip pasimatymo pabaiga, kai nenori, kad jis pasibaigtų, kaip itin įdomios knygos paskutiniai dvidešimt puslapių arba atsisveiknimas prieš skrydį.  Atspirties taškas, numirštu ir prisikeliu, šiandien galima buvo pamiegoti ilgiau, nieko neveikti ir nesijausti dėl to blogai. Šiek tiek vėliau, po dviejų pirmųjų rudens savaičių, tuos pačius namus apeinu lanku. Krapnojo lipniais lietaus lašais.

Vėliau – skalbiniai. Išrūšiuoju. Beveik nelieka raudonos spalvos, tegyvuoja bauhausas, funkcionalumas, praktiškumas, o juk pagaliau ir ne 14 metų. Prieik prie manęs ne todėl, kad dėviu Makvyno suknelę, bet todėl, kad tau įdomu. Pirkinių sąrašas. Stengiuosi nepirkti to, ko nėra sąraše, bet vis tiek parsinešu kruasaną ir du “Sostinės” saldainius. Pamiršau akių lašus, nes tuoj nusimato sunkus darbymetis. Turiu gerokai per daug laiko galvojimui ir šitai man nepatinka.

Pirmą dieną atsinešu lengvą ir šviesią galvą. Galėčiau žaisti šachmatais, spręsti kryžiažodžius, rašyti be klaidų. Ofiso gyventojai turi skirtingų priklausomybių. Kam širdelę maudžia, kai stalčius pilnas tuščių energetinių skardinių, vaistininkė, matyt, tegali pasiūlyti valerijono (mažas buteliukas, užkištas vatos gabaliuku), nes juk -pinui ir -oftui reikia recepto. Nikotinas. Gal elegantiškai, be kvapo, o gal nuoširdžiai, kiek dar plaučiai leidžia. O gal pasyviai. Kava! Kava, kava ir dar vienas puodelis. Naktį neramu. Bet man pirmadieniai būna lengvi.

Vėliau strateguoji, planuoji ne tik susitikimus, bet ir kurį rytą plauti galvą, nes tądien reikia atrodyti šiek tiek geriau. Skaičiuoji finansus, sąskaitos, paskolos ar automobilio draudimas, ar pasiutusiai brangus vizitas pas neurologą, siuntimas pasidaryti magnetinį-rezonansinį tyrimą. Pusvalandį tiesiog guli ir spoksai į baltą nešvarų dangtį, klausydamasis pačių įvairiausių garsų. Šiek tiek vėsu. Lotyniški ir painūs sudurtiniai žodžiai rezultatu lape nieko nesako. Po paieškos internete supranti, kad sergi vėžiu ir mirsi po trijų mėnesių. Ligoniai prie Santaros onkologinio skyriaus šildosi vakaro saulės šviesoje, aplink juos lėtai plevena pilko gauruoto dūmo uždangos. Už automobilio stovėjimą mokamoje zonoje įžūliai nesumokėjau.

Pažįstami veidai, pavardės, patyliukais išduodami skaičiai. Apkalbos subtilesnės ir gerai maskuojamos. Baimės prisijaukinamos arba ignoruojamos. Balsas nekeliamas, stiklinės durys. Atskirtis tėra kaip plonas šilko siūlas. Po metų suprantu, Kad pasikeičiau, Kad paūgėjau, Kad buvo į ką remtis, todėl dabar galiu pasiūlyti petį kitiems. Trečiadieniais, kai hormonai šauna į piką, nuo viaduko namo nusitiesia kamščiai, gaunu vietą stovėjimo aikštelėje dviems mėnesiams, labai norisi cukraus ir miltinių patiekalų.

Šiek tiek pažįstama, o suaugęs žmogau, keturiasdešimt valandų per savaitę leidžiantis priešais du-tris didelius ekranus, dešimtis skirtukų naršyklėje, tavo klaviatūroje labiausiai nutrinti C ir V raidės? Še, mano delnas, duokš penkis, aš turiu net nuospaudų šiek tiek aukščiau riešo. Gal tai tau? Apie tave?

Tada jau šiek tiek sunkiau sukaupti motyvacijos likučius. Kur jie, kur ji? Ak, nerimastie, muistaisi kėdėje, ir kondicionierius kažkaip keistai pučia. Ir stengiesi per daug nekalbėti, nes tas žodis čia nelabai tinka. Toro diena, Toro kirvukas. Vienas mėgstamiausių atlikėjų išleidžia naują albumą.

Viskas gerai. Gali man neberašyti.

Mano hakeriai neieškos, nenulauš kodų, nekels žiūronų prie pilkų, nuo trijų ekranų pavargusių akių. Aš esu savo namai, čia, atsirėmusi į pagalvių kalnelio papėdę, skaitau beprotiškai neprotingą knygą, užpildydama tuštumą, kaip užpildo tuščią erdvę tie vatos gabaliukai valerijono tablečių buteliukuose. Taip priartėjau prie penktadienio pabaigos. Jei nepasimokiau iš pirmojo karto, antrojo man užteks labai ilgam. Nusilenkiu ir išeinu.

Kai manęs klausia, ką aš dirbu, kartais man būna sunku atsakyti. Esu sraigtelis. Ir kasdien besisukdama didžiuliame mechanizme, susikūriau foną, kuris, matyt, vadinasi “suaugusiųjų gyvenimas”?

Krapnoja lipniais lietaus lašais. Šiandien, kaip niekad, noriu būti keleivio vietoje, pro langą stebėti medžių viršūnes, mamos keptų blynų, saugumo jausmo, noriu patogios temperatūros ir bučinio, kaip kulkos, kakton.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s