Klaustukas ir mažas tvenkinys

Tai mano didžiausias klaustukas. Gėda ir pasididžiavimas, priklausomybė ir įkvėpimas, ilgesys ir pyktis, sopulys ir tikrumas, baimė ir rūpestis, vasaros tvanki naktis ir lietinga lapkričio pradžia, mano mylimiausias kvapas, išsiblaškymas ir susikaupimas. Vėlyvasis kavos puodelis, vidurnakčio blaškymasis po šiltą miestą, krepšinio rungtynės dideliame ekrane tuščios tamsios gatvės viduryje, ilgos eilės prie greitojo maisto restoranų, sukčiavimo dienos. Saujoje turėjau kelis akmenukus. Kiek tik galėjau – mečiau juos tolyn. Vienas pataikė į vasario mėnesį, kitas – į kovą. Dabar beveik neturiu santaupų, bet turiu ko laukti. Kasdien pabundu geresnė nei aš buvau vakar. Nes taip nusprendžiau. Nes vakar pirmą kartą garsiai ir kartu labai labai tyliai pasakiau: ”Kad… skaudėjo”. Žodis pavirto lengva pilkšva garo garbana ir pranyko virš mažyčio Ozo parko tvenkinio, prie kurio maždaug prieš keturiasdešimt metų mano senelis ateidavo pailsėti. Ir, tikiuosi, jis negalvojo apie tai, kas bus.

Tikėjai manimi, kai niekas netikėjo.
Buvai, kai nieko nebuvo šalia.

O kai paišai klaustuką, galų gale vis tiek dedi tašką.

 

_DSC8629
Tatrai. Nuotrauka: © Mykolas Astrauskas

 

 

Reklama