WU VMS&EDGE serga už Belgiją

Labai netyčiomis sutikau dar vieną tylųjį svajotoją. Medžiotoją, su kurio kartais galiu pasikalbėti rusiškai (ir daugelis aplink nesupras, apie ką, cha!). Itin fotogenišką ir neįnoringą kolegą. Itin fotogenišką ir įnoringą kolegą; ir abu yra visaip kaip nuostabūs. Mačiau šviesą akyse ir nesibaigiančią šypseną. Tam, kad pasiekti, tarkime, Baraką Obamą arba savo bendravardę, nereikia kitų aštuonių žmonių, užtenka ir vieno. Volanai, kava ir dėdžių/tetų komentarai “šaunuolė!“. Bet juk tiesa. Mažas didelis gėris, kuris užkrečia, kad ir akimirkos daliai – ta proga pasidalinome belgiškais vafliais. Ledo karalienė, kuri dėl savo komandos gali nuversti kalnus. Kolega, kuris su manimi atsisakė nueiti atsigerti kavos virtuvėlėje. Ir pati geriausia bosė, su kuria teko kada nors dirbti.

Aš nežinau, kiek aš savęs išdalinau kitiems per paskutines dvi savaites, kuomet mūsų aukšto jungtinė komanda palaiko Belgijos rinktinę XXI Pasaulio futbolo čempionate, bet tikrai pasisėmiau labai daug.

Belgija, juk ne veltui mes valgėme šokoladą, Briuselio kopūstus ir užgėrėme juos Leffe alumi, a?

JSV_9037

ga46W1529689861

JSV_9076

JSV_9161
JSV_9088

JSV_9212

JSV_9072

JSV_9167

JSV_9112

JSV_9299

JSV_9273

Reklama

Pavadinimas

Nuo tušinuko pakrapnosiu truputį veiksmo ir nūdienos realijos.

Dar išsigandęs stūkso Jomanto parkas. Degalinėje, kurios aikštelės viduryje auga tvarkingai aptvertas medis, kur rudens rytais – kadaise juk pasakojau – Deividas Linčas tikrai svajingai papsėtų pypke (bet kai ateina saulėti orai, jis išvyksta į Tvin Piksą), aš jau galiu žengti lengvu žingsniu. Cheminiai takai vis dar gan šaltame danguje. Dar šiek tiek ir pati keliausiu tais pačiais cheminiais takais, kaip ir kaskart ar kasmet, ieškodama savęs. Vakarais sunku susikaupti ir įpusėti Steve Jobs’o biografiją, nes, raidžių panašiai tiek, kiek Senajame Testamente. Ką garbinsime ir kam melsimės vėliau?

Čia vieta kažkam poetiškam, patetiškam, efemeriškam, nelabai praktiškam, pagoniškam, velnioniškam, truputį beprotiškam, vos vos nežemiškam ir itin nežiemiškam. Trumpai tariant – ateina pavasaris. O tai, ko taip trūksta, ko nėra, ko nebus, randu savyje. Kartais naktimis, kartais puslapiuose, garsuose, būna, kad išsigalvoju, sukuriu, priskiriu. Ir, ką jau čia slėpti, išgalvotas, toks pats poetiškas ir efemeriškas kaip šis pavasaris, būna nė ką prastesnis. Tęstinis, niekada nepaliekantis, pasiliekantis. Prasilenkiu su kažkuo iš labai tolimų, jau praeitų, tolių, per sekundės dalį kelis kartus mainosi emocija mano veide (velniava, velniava, nepavyksta to nuslėpti) ir galiausiai pusbalsiu nepasakau “Labas“. Praeina, juk praeina. Ir praėjo. Net neatsigręžiau. Ir popiet jau buvau pamiršusi.

Dabar, tikriausiai, apie naują pradžią? Apie patirtį, apie Metus? Gal metas sveikinimams ir palinkėjimams? Sarkastiškiems komentarams ir subtiliam bandymui įgelti, pamokyti ir iškelti save vos aukščiau nei aš, tu, jis/ji? O gal alegorijai, aliuzijai ir svariam nutylėjimui? Citatai, posmui, aforizmui?

Tamsta mokytoja, kodėl jūs man leidote laikyti lietuvių kalbos egzaminą?