Kai sudaužo širdį…

…gydau savo protą.

JSV_6358

Reklama
Kai sudaužo širdį…

Timestamp

– Pagarsink šitą dainą, – pasigirdo man už nugaros. Oda kvepiančiame salone jis glostė savo būsimos žmonos ranką, aš, negirdėdama savęs, dairiausi trumpai tai kairėn, tai dešinėn. Kas savaitgalį mano kompanija keičiasi kelis kartus per dieną. Vieną savaitgalį net atslinko visa naikinanti migrena.

Šeštadienį vaikštai lėčiau. Pamiršti, kad būna telefonų. Balandžiai, kaip Hičkokui paliepus, nukloja vieną aikštės galą prie mano suolo. Gūžiuosi, spygauju kažką neaiškaus, bandydama užsidengti, bet iš rankos iškrenta vaflinis indelis su ledais. Jau senokai nekirptų plaukų sruogos sulimpa. Giliai kvėpuoju liepos vidurio mano miesto oru. Šiek tiek gaila, kad uždarytas Vilniaus oro uostas, kad lenkų archeologai liūdi kartu, bet, štai, ištiesiu ranką, ten pagaliau sutvarkyta Vilniaus gatvė, kuri šiek tiek primena Nieuwendijk arba Paryžių iš postcrossingo gaunamų atvirukų. Ištiesiu ranką, galiu truputį paliesti, užuosti. Ir tegul, ir tegul. Prisigėrusi kavos nemiegu naktį. Vis tiek nesutemsta.

JSV_2820JSV_3254JSV_4106JSV_4107JSV_4642JSV_4646

Timestamp

J. Kunčinas “Tūla“

“…tikriausiai taip turėtų gyventi du jau nebijantys ką nors prarasti žmonės, kurie nieko pernelyg nebesitiki nei iš pasaulio, nei iš savęs, džiaugiasi tuo, kas duota: nuvargę miega, o pakirdę vėl ropščiasi į kalvas už miesto, mojuoja paukščiams ir lėktuvams, truputėlį juokina rimtus žmones ir truputėlį erzina proto maišus – jie patys taip norėtų elgtis, bet negali – varžosi, mykia, širsta patys ant savęs. Mat visur ieško priežastinio ryšio“.

J. Kunčinas “Tūla“