VMS ir Kalėdos

 

JSV_6555JSV_6584JSV_6549JSV_6575JSV_6571JSV_6599JSV_6568JSV_6548-2JSV_6600

Reklama
Galerija

Western Union pas “Lesės“ draugus

JSV_6229
JSV_6231 JSV_6233
JSV_6240 JSV_6241
JSV_6246 JSV_6248
JSV_6264 JSV_6270
JSV_6273 JSV_6279
JSV_6287 JSV_6293
JSV_6299 JSV_6310
JSV_6313 JSV_6315
JSV_6316
JSV_6324 JSV_6344

Nemaniau, kad savanoriavimas gali atnešti tiek daug teigiamų ir šviesių emocijų. Trumpam gali pasijusti kaip superherojus su raudona skraiste, kai mažas aklas šunelis, išsiilgęs šilumos ir meilės, avansu tavimi pasitiki ir glaudžia savo nosį prie tavo peties. Ir nereikia versti kalnų ar skinti žvaigždžių, padovanojęs kitam meilės, tu pripildai savo sielą to paties. Kartais net ir dvigubai.

Kol fotografavau kitus, mane nufotografavo Gilmantė.

23131925_1378659782259556_5412451870427732816_n

Western Union pas “Lesės“ draugus

A.

Parodyk man, dėl ko esi stiprus rytais, ar dėl ko vakarais, atsirėmęs į balkono durų staktą ir paskubom rūkydamas, esi silpnas; nusivesk mane ten, kur jautiesi kaip namuose, ir neklausinėk, ar jaučiuosi keistai – aš ten taip pat buvau, o dabar, atrodo, kad grįžtu vėl.

Aivaras (2)Aivaras (3)Aivaras (4)Aivaras (8)Aivaras (9)Aivaras (10)Aivaras (15)Aivaras (17)Aivaras (19)Aivaras (20)Aivaras (21)Aivaras (23)Aivaras (25)Aivaras (26)Aivaras (28)Aivaras (30)

A.

909

JSV_5893

Bijau savaitgalių, kuomet turiu fotografuoti. Ypatingai bijau vestuvių ir kaskart jaudinuosi taip, tarsi pati tekėčiau jau nežinia kelintą kartą. Nes, žinau, mane po jų kamuos labai didelė tuštuma, kurios negalėsiu taip paprastai užpildyti. Nes, žinau, kad ir kur aš bebūčiau, aš su savimi atsinešiu save ir nesusipratimus. Nes, žinau, bandysiu skambinti Hjustonui, o jis arba neatsilieps, arba sakys “sugalvok pati“. Šįkart neužsivedė mano automobilis. Bet Algimantas pasakė, kad jei ne jo tėtis, tai senas “Jaguaras“ irgi nevažiuotų. Vienatūrio bagažinės skrynelėje buvo pirštinės, dailiai, iki blizgesio nuvalyti, supakuoti įrankiai. Penkios minutės ir mano raudonas automobiliukas nustebęs burzgė.

Su savimi atsinešiau ne tik save, bet ir suknežintą širdį. Pakeliui namo, tamsiame A1, kuris panašiai skurdžiai apšviestas naktį kaip ir kelias nuo Lutono oro uosto iki Londono, dabar negrojo Prince, grojo Sel’as. Čia degalinė, kurioje pastoviai zuja daug žmonių, todėl pastatyti keli kavos aparatai. Kol stovi prie vieno, gali stebėti šalia kito stovintį aukštą vaikiną, o kai jis pakels akis į tave, per sekundės dalį su juo susipažinti, ištekėti, pagimdyti jam vaikų ir numirti su juo vieną valandą gilioje orioje senatvėje – viskas šviesos greičiu prasineša galvoje, kol visas nereikalingas triukšmas nutyla kažkur penktajame plane. Nauju aplinkkeliu aplenkiau Vilnių iš šono ir nusprendžiu patikrinti, kaip gyvena mano nerimas. Užgesinu visas šviesas, siaučiuosi į megztinius, stengiuosi eiti kuo tyliau, nes tarp namų aidi duslus žingsnių per grindinį garsas. Man atrodo, kad mane visi girdi, mato ir žino. Iš tamsos išnyra didelis juodas šuo. Toks, kaip buvo “Stalkeryje“. Jis ramiai prisėlina prie manęs ir aš jau noriu atsigulti čia, padėti sunkią galvą ant betono gabalo arba šaltos žolės kupsto, ir gal, ir o gal, išsipildytų mano pats slapčiausias ir karščiausias noras? Šuo pradingsta lygiai taip pat nematomai, kaip ir atsirado. Apėjusi ratu grįžau į nespėjusią išgaruoti prikvėpuotą šilumą. Šviesos dega. Gyvas.

Dabar galiu ramiai sirgti, kosėti, gerti vaistus, karščiuoti. Ir šiek tiek keista. Šiandien aš ne ištuštėjau dar labiau, o priklijavau pleistrą ten, kur labiausiai skauda.

 

909