5/2

Gal pradėsiu nuo šeštadienio vakaro. Vėlaus, gūdaus, tamsaus vakaro, kuomet lengvai, neskubėdama praeinu pro visą rajoną namo. Skrandyje – nesuskaičiuojamas nesveikų kalorijų skaičius. Šiandien buvo galima, šiandien buvo galima viską. Pažįstamuose languose dega šalto atspalvio šviesos, vėlyvo rugpjūčio vakaro kvapas – kaip pasimatymo pabaiga, kai nenori, kad jis pasibaigtų, kaip itin įdomios knygos paskutiniai dvidešimt puslapių arba atsisveiknimas prieš skrydį.  Atspirties taškas, numirštu ir prisikeliu, šiandien galima buvo pamiegoti ilgiau, nieko neveikti ir nesijausti dėl to blogai. Šiek tiek vėliau, po dviejų pirmųjų rudens savaičių, tuos pačius namus apeinu lanku. Krapnojo lipniais lietaus lašais.

Vėliau – skalbiniai. Išrūšiuoju. Beveik nelieka raudonos spalvos, tegyvuoja bauhausas, funkcionalumas, praktiškumas, o juk pagaliau ir ne 14 metų. Prieik prie manęs ne todėl, kad dėviu Makvyno suknelę, bet todėl, kad tau įdomu. Pirkinių sąrašas. Stengiuosi nepirkti to, ko nėra sąraše, bet vis tiek parsinešu kruasaną ir du “Sostinės” saldainius. Pamiršau akių lašus, nes tuoj nusimato sunkus darbymetis. Turiu gerokai per daug laiko galvojimui ir šitai man nepatinka.

Pirmą dieną atsinešu lengvą ir šviesią galvą. Galėčiau žaisti šachmatais, spręsti kryžiažodžius, rašyti be klaidų. Ofiso gyventojai turi skirtingų priklausomybių. Kam širdelę maudžia, kai stalčius pilnas tuščių energetinių skardinių, vaistininkė, matyt, tegali pasiūlyti valerijono (mažas buteliukas, užkištas vatos gabaliuku), nes juk -pinui ir -oftui reikia recepto. Nikotinas. Gal elegantiškai, be kvapo, o gal nuoširdžiai, kiek dar plaučiai leidžia. O gal pasyviai. Kava! Kava, kava ir dar vienas puodelis. Naktį neramu. Bet man pirmadieniai būna lengvi.

Vėliau strateguoji, planuoji ne tik susitikimus, bet ir kurį rytą plauti galvą, nes tądien reikia atrodyti šiek tiek geriau. Skaičiuoji finansus, sąskaitos, paskolos ar automobilio draudimas, ar pasiutusiai brangus vizitas pas neurologą, siuntimas pasidaryti magnetinį-rezonansinį tyrimą. Pusvalandį tiesiog guli ir spoksai į baltą nešvarų dangtį, klausydamasis pačių įvairiausių garsų. Šiek tiek vėsu. Lotyniški ir painūs sudurtiniai žodžiai rezultatu lape nieko nesako. Po paieškos internete supranti, kad sergi vėžiu ir mirsi po trijų mėnesių. Ligoniai prie Santaros onkologinio skyriaus šildosi vakaro saulės šviesoje, aplink juos lėtai plevena pilko gauruoto dūmo uždangos. Už automobilio stovėjimą mokamoje zonoje įžūliai nesumokėjau.

Pažįstami veidai, pavardės, patyliukais išduodami skaičiai. Apkalbos subtilesnės ir gerai maskuojamos. Baimės prisijaukinamos arba ignoruojamos. Balsas nekeliamas, stiklinės durys. Atskirtis tėra kaip plonas šilko siūlas. Po metų suprantu, Kad pasikeičiau, Kad paūgėjau, Kad buvo į ką remtis, todėl dabar galiu pasiūlyti petį kitiems. Trečiadieniais, kai hormonai šauna į piką, nuo viaduko namo nusitiesia kamščiai, gaunu vietą stovėjimo aikštelėje dviems mėnesiams, labai norisi cukraus ir miltinių patiekalų.

Šiek tiek pažįstama, o suaugęs žmogau, keturiasdešimt valandų per savaitę leidžiantis priešais du-tris didelius ekranus, dešimtis skirtukų naršyklėje, tavo klaviatūroje labiausiai nutrinti C ir V raidės? Še, mano delnas, duokš penkis, aš turiu net nuospaudų šiek tiek aukščiau riešo. Gal tai tau? Apie tave?

Tada jau šiek tiek sunkiau sukaupti motyvacijos likučius. Kur jie, kur ji? Ak, nerimastie, muistaisi kėdėje, ir kondicionierius kažkaip keistai pučia. Ir stengiesi per daug nekalbėti, nes tas žodis čia nelabai tinka. Toro diena, Toro kirvukas. Vienas mėgstamiausių atlikėjų išleidžia naują albumą.

Viskas gerai. Gali man neberašyti.

Mano hakeriai neieškos, nenulauš kodų, nekels žiūronų prie pilkų, nuo trijų ekranų pavargusių akių. Aš esu savo namai, čia, atsirėmusi į pagalvių kalnelio papėdę, skaitau beprotiškai neprotingą knygą, užpildydama tuštumą, kaip užpildo tuščią erdvę tie vatos gabaliukai valerijono tablečių buteliukuose. Taip priartėjau prie penktadienio pabaigos. Jei nepasimokiau iš pirmojo karto, antrojo man užteks labai ilgam. Nusilenkiu ir išeinu.

Kai manęs klausia, ką aš dirbu, kartais man būna sunku atsakyti. Esu sraigtelis. Ir kasdien besisukdama didžiuliame mechanizme, susikūriau foną, kuris, matyt, vadinasi “suaugusiųjų gyvenimas”?

Krapnoja lipniais lietaus lašais. Šiandien, kaip niekad, noriu būti keleivio vietoje, pro langą stebėti medžių viršūnes, mamos keptų blynų, saugumo jausmo, noriu patogios temperatūros ir bučinio, kaip kulkos, kakton.

Reklama

A.

Baltos lankos, juodos avys. Kokios mintys tave gano? Nikotinas, kofeinas. Koks tavo kasdienis variklis? Drėgmė, lietūs, lipnūs lapai ir pirštų galiukai – kokie tavo saugikliai? Gal sveiki, o gal nelabai?

Ar žinojai, kad kuomet padarau kelis šimtus fotografijų, pati teturiu tik keletą savo apgailėtinų kreivų šleivų portretų? Ir kad aš nenoriu šokolado, visai norėčiau bulvinių blynų.

Kuris laikas, kai sekmadienio rytais išvalau šaldytuvą, sudarinėju sąrašą, keliauju parduotuvėn, tuomet kavos kitos gatvės pusėje. Vėliau pirmadieniais būna, kad riešutų sviestas, o penktadieniai nutinka humusas. Kūnas ir protas sako ačiū, bet šeštadieniais (ar ir šiaip, kai neatsispiriu) šnioju cukrų. Trumpam atsidūriau 11 valandos pamainoje ir – atsidūriau kitoje planetoje, kur iškreiptas laiko suvokimas. Ir akimirkos daliai kakta atsirėmiau į kažkieno krūtinkaulį. Atsigręžusi matau už savęs akliną tuštumą – ir man jauku. Stebiuosi, kaip tai gali būti?

O gal taip turi būti.

JSV_9365JSV_9378JSV_9412JSV_9417JSV_9420JSV_9434

Pavadinimas

Nuo tušinuko pakrapnosiu truputį veiksmo ir nūdienos realijos.

Dar išsigandęs stūkso Jomanto parkas. Degalinėje, kurios aikštelės viduryje auga tvarkingai aptvertas medis, kur rudens rytais – kadaise juk pasakojau – Deividas Linčas tikrai svajingai papsėtų pypke (bet kai ateina saulėti orai, jis išvyksta į Tvin Piksą), aš jau galiu žengti lengvu žingsniu. Cheminiai takai vis dar gan šaltame danguje. Dar šiek tiek ir pati keliausiu tais pačiais cheminiais takais, kaip ir kaskart ar kasmet, ieškodama savęs. Vakarais sunku susikaupti ir įpusėti Steve Jobs’o biografiją, nes, raidžių panašiai tiek, kiek Senajame Testamente. Ką garbinsime ir kam melsimės vėliau?

Čia vieta kažkam poetiškam, patetiškam, efemeriškam, nelabai praktiškam, pagoniškam, velnioniškam, truputį beprotiškam, vos vos nežemiškam ir itin nežiemiškam. Trumpai tariant – ateina pavasaris. O tai, ko taip trūksta, ko nėra, ko nebus, randu savyje. Kartais naktimis, kartais puslapiuose, garsuose, būna, kad išsigalvoju, sukuriu, priskiriu. Ir, ką jau čia slėpti, išgalvotas, toks pats poetiškas ir efemeriškas kaip šis pavasaris, būna nė ką prastesnis. Tęstinis, niekada nepaliekantis, pasiliekantis. Prasilenkiu su kažkuo iš labai tolimų, jau praeitų, tolių, per sekundės dalį kelis kartus mainosi emocija mano veide (velniava, velniava, nepavyksta to nuslėpti) ir galiausiai pusbalsiu nepasakau “Labas“. Praeina, juk praeina. Ir praėjo. Net neatsigręžiau. Ir popiet jau buvau pamiršusi.

Dabar, tikriausiai, apie naują pradžią? Apie patirtį, apie Metus? Gal metas sveikinimams ir palinkėjimams? Sarkastiškiems komentarams ir subtiliam bandymui įgelti, pamokyti ir iškelti save vos aukščiau nei aš, tu, jis/ji? O gal alegorijai, aliuzijai ir svariam nutylėjimui? Citatai, posmui, aforizmui?

Tamsta mokytoja, kodėl jūs man leidote laikyti lietuvių kalbos egzaminą?

Triušio ola

Kiekviename namų ūkyje, spintoje, įrenginyje, plote, sieloje yra slapta triušio ola, paslėptas aplankalas, apdulkėjęs kauliukas, neištrinti telefonų numeriai – jų gali ilgai, kartais net metais nejudinti ir neprisiminti, bet vis dėlto vieną penktadienio vakarą mažas akmenukas, šuoliuodamas ir slysdamas romiu paviršiumi, sukels ratilus ir lygumos lengvai suraibuliuos. Ir išsiplečia akių vyzdžiai, padažnėja širdies plakimas ir dingsta laikas. Čia aukštos baro kėdės, beveik užuodžiu šviesiai dažytų loftą primenančių sienų kvapą. Penkiolikti metai, gruodžio mėnuo, iki Kalėdų beveik savaitė. Adomo obuolys, pats gražiausias rūpestis, drėgnas ir gaivus rudens oras po lietaus. Juk aš kaip lėktuvėlis – ištiesęs rankas. Pirmieji ir paskutinieji.

Nuo manęs nulupo žievelę, perpjovė pusiau, iškrapštė sėklytes, o kai nieko neliko – likučius išmetė. Sėklytės sukrito į nežinomus laukus. Ir pavasarį išdygsiu medeliu.

Kartais man atrodo, kad nieko ir nebuvo. Kad tai tik užsitęsęs sapnas, kuomet dar nesupranti, kad jau pabudai, kad tai tik mėšlungis, kurį stengiesi nuvyti, bet jis tuoj tuoj pasiglemš, kad tai buvo viršvalandis, paguodos saldėsis, nes jau išnaudojau visas progas.

Ir visi mano sielos broliai ir seserys, vienišą ir tylų penktadienio vakarą, retkarčiais niūniuoja “Radiohead“ motyvą. I wish I was special.

27835917_1560897480662507_2054316826_o
Nuotrauka: Mykolas Cibas @ Fabijono takas, 2018