Pavadinimas

Nuo tušinuko pakrapnosiu truputį veiksmo ir nūdienos realijos.

Dar išsigandęs stūkso Jomanto parkas. Degalinėje, kurios aikštelės viduryje auga tvarkingai aptvertas medis, kur rudens rytais – kadaise juk pasakojau – Deividas Linčas tikrai svajingai papsėtų pypke (bet kai ateina saulėti orai, jis išvyksta į Tvin Piksą), aš jau galiu žengti lengvu žingsniu. Cheminiai takai vis dar gan šaltame danguje. Dar šiek tiek ir pati keliausiu tais pačiais cheminiais takais, kaip ir kaskart ar kasmet, ieškodama savęs. Vakarais sunku susikaupti ir įpusėti Steve Jobs’o biografiją, nes, raidžių panašiai tiek, kiek Senajame Testamente. Ką garbinsime ir kam melsimės vėliau?

Čia vieta kažkam poetiškam, patetiškam, efemeriškam, nelabai praktiškam, pagoniškam, velnioniškam, truputį beprotiškam, vos vos nežemiškam ir itin nežiemiškam. Trumpai tariant – ateina pavasaris. O tai, ko taip trūksta, ko nėra, ko nebus, randu savyje. Kartais naktimis, kartais puslapiuose, garsuose, būna, kad išsigalvoju, sukuriu, priskiriu. Ir, ką jau čia slėpti, išgalvotas, toks pats poetiškas ir efemeriškas kaip šis pavasaris, būna nė ką prastesnis. Tęstinis, niekada nepaliekantis, pasiliekantis. Prasilenkiu su kažkuo iš labai tolimų, jau praeitų, tolių, per sekundės dalį kelis kartus mainosi emocija mano veide (velniava, velniava, nepavyksta to nuslėpti) ir galiausiai pusbalsiu nepasakau “Labas“. Praeina, juk praeina. Ir praėjo. Net neatsigręžiau. Ir popiet jau buvau pamiršusi.

Dabar, tikriausiai, apie naują pradžią? Apie patirtį, apie Metus? Gal metas sveikinimams ir palinkėjimams? Sarkastiškiems komentarams ir subtiliam bandymui įgelti, pamokyti ir iškelti save vos aukščiau nei aš, tu, jis/ji? O gal alegorijai, aliuzijai ir svariam nutylėjimui? Citatai, posmui, aforizmui?

Tamsta mokytoja, kodėl jūs man leidote laikyti lietuvių kalbos egzaminą?

Reklama

Triušio ola

Kiekviename namų ūkyje, spintoje, įrenginyje, plote, sieloje yra slapta triušio ola, paslėptas aplankalas, apdulkėjęs kauliukas, neištrinti telefonų numeriai – jų gali ilgai, kartais net metais nejudinti ir neprisiminti, bet vis dėlto vieną penktadienio vakarą mažas akmenukas, šuoliuodamas ir slysdamas romiu paviršiumi, sukels ratilus ir lygumos lengvai suraibuliuos. Ir išsiplečia akių vyzdžiai, padažnėja širdies plakimas ir dingsta laikas. Čia aukštos baro kėdės, beveik užuodžiu šviesiai dažytų loftą primenančių sienų kvapą. Penkiolikti metai, gruodžio mėnuo, iki Kalėdų beveik savaitė. Adomo obuolys, pats gražiausias rūpestis, drėgnas ir gaivus rudens oras po lietaus. Juk aš kaip lėktuvėlis – ištiesęs rankas. Pirmieji ir paskutinieji.

Nuo manęs nulupo žievelę, perpjovė pusiau, iškrapštė sėklytes, o kai nieko neliko – likučius išmetė. Sėklytės sukrito į nežinomus laukus. Ir pavasarį išdygsiu medeliu.

Kartais man atrodo, kad nieko ir nebuvo. Kad tai tik užsitęsęs sapnas, kuomet dar nesupranti, kad jau pabudai, kad tai tik mėšlungis, kurį stengiesi nuvyti, bet jis tuoj tuoj pasiglemš, kad tai buvo viršvalandis, paguodos saldėsis, nes jau išnaudojau visas progas.

Ir visi mano sielos broliai ir seserys, vienišą ir tylų penktadienio vakarą, retkarčiais niūniuoja “Radiohead“ motyvą. I wish I was special.

27835917_1560897480662507_2054316826_o
Nuotrauka: Mykolas Cibas @ Fabijono takas, 2018

 

 

Epidemija

Po trijų parų sustirusio gulėjimo, seilėjimosi, švokštimo ir visa draskančio kosulio pakilau iš ligos patalo (beveik kaip tas visiems pažįstamas jaunas vyras, katras trečią parą atsipeikėjo), išleidau plaukus iš kasos ir atsistojau po dušu. Šiemet gripo ir viršutinių takų ligų epidemija aplankė ir mane. Trijų parų plaukų norma iškart užkišo vonią. Antrame plane groja Imagine Dragons “Radioactive“. Šiandien prasidėjo žiemos Olimpinės žaidynės Pjongčange.

Patyliukais pasidžiaugiau, kad dar prieš savaitę apsiginklavau žiemos skaitiniais iš bibliotekos, tačiau skaityti skauda – temperatūra, mąstyti skauda – visiškai nutraukti selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitoriai. Lieka žinių laidos ar krepšinio varžybos. Neseniai išmokiau mamą naudotis mano jai perleistu Xperia ir žinutėse dėti emodžikonus, dabar gaunu mielas žinutes su maisto produktų ar patiekalų paveiksliukais. Rūpinasi, ar pavalgau. Geriausia draugė siunčia įvairiausių pirkinių iš kosmetikos ir drabužių parduotuvių nuotraukas. Rūpinasi irgi, savaip.

Dar truputį, dar šiek tiek. Dienos minutė po minutės ilgėja. Uždarys tą nedarbingumą į tolimiausią stalčiuką, o pati užsidarysiu į sporto klubą vakarais. Ir man nelabai svarbu, kad gegužę gali dar snigti; mano mylimiausio metų laiko artėjimas ir laukimas tarsi rausvojo Andų opalo žavesys. Stebuklai vyksta tik ten, kur jais tikima.

JSV_7170JSV_7157JSV_7309JSV_1403JSV_7097JSV_7173JSV_7135JSV_7186JSV_7198JSV_7200

Puikus ir naujas

Šlumštelėjus serotonino kiekiui žemyn, mokausi viską priimti iš naujo. Suprantu, ko niekada neturėsiu, ko visada norėsiu ir ilgėsiuosi. Kartūs pelenai gerklėje ir neskaniai kvepiantys pirštai, kurie šiek tiek virpčioja. “But I don’t want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin“, – laukinio Džono lūpomis kalbėjo Huxley. Kartais žybsi šviesos kažkur migdoliniame kūne, šiaurys skalauja plonus sluoksnius po pilku, garbanotu paltu. Dievulis, patempęs rankovę, alkūne nušlavė dulkes nuo savo palangės. Pradėjo snigti. Tada dar papūtė, kad visai jų neliktų. Prie neigiamos temperatūros dar prisidėjo (ar at(si)ėmė?) keletas laipsnių. Turėkitės.

Siauromis gatvėmis nuo Kudirkos aikštės randu daug daug žodžių. Prieš du šimtus dienų, kai buvo šilta, kur važiuoja traukiniai, pamečiau vagonų skaičių, o šįkart, įsivyniojusi į skarą, kurios kraštelis vėliau įstrigo to pačio gauruoto palto užtrauktuko vėžėse, suleidžiu žvilgsnį į keistuolį, kuris nepabūgo manęs.

Prieš Andriaus Mamontovo koncertą, būtinai, kavos. Tada dvi valandas rėkiau, plojau, šokau, dainavau, kiek leido plaučiai. Po LKL varžybų, būtinai, kavos. Tada dvi valandas kalbėjomės, kaip sunku, kai jie galvoja, kad mes spaudinėjame tik užrakto ar akordeono mygtukus. Tai juk tik mygtukai? O, kaip man nepatinka “sodininkų grabai“. Bet juk tai tik vokiški automobiliai?

Apie kokį teisinga, taisyklingą, sustyguotą, suplanuotą gyvenimą tu man kalbi, kai aš net nebandau galvoti, kas darosi už visatos ribų, nes negaliu suvokti, kas darosi mano mažoje, vos 21 gramus sveriančioje sferoje?