Pavadinimas

Nuo tušinuko pakrapnosiu truputį veiksmo ir nūdienos realijos.

Dar išsigandęs stūkso Jomanto parkas. Degalinėje, kurios aikštelės viduryje auga tvarkingai aptvertas medis, kur rudens rytais – kadaise juk pasakojau – Deividas Linčas tikrai svajingai papsėtų pypke (bet kai ateina saulėti orai, jis išvyksta į Tvin Piksą), aš jau galiu žengti lengvu žingsniu. Cheminiai takai vis dar gan šaltame danguje. Dar šiek tiek ir pati keliausiu tais pačiais cheminiais takais, kaip ir kaskart ar kasmet, ieškodama savęs. Vakarais sunku susikaupti ir įpusėti Steve Jobs’o biografiją, nes, raidžių panašiai tiek, kiek Senajame Testamente. Ką garbinsime ir kam melsimės vėliau?

Čia vieta kažkam poetiškam, patetiškam, efemeriškam, nelabai praktiškam, pagoniškam, velnioniškam, truputį beprotiškam, vos vos nežemiškam ir itin nežiemiškam. Trumpai tariant – ateina pavasaris. O tai, ko taip trūksta, ko nėra, ko nebus, randu savyje. Kartais naktimis, kartais puslapiuose, garsuose, būna, kad išsigalvoju, sukuriu, priskiriu. Ir, ką jau čia slėpti, išgalvotas, toks pats poetiškas ir efemeriškas kaip šis pavasaris, būna nė ką prastesnis. Tęstinis, niekada nepaliekantis, pasiliekantis. Prasilenkiu su kažkuo iš labai tolimų, jau praeitų, tolių, per sekundės dalį kelis kartus mainosi emocija mano veide (velniava, velniava, nepavyksta to nuslėpti) ir galiausiai pusbalsiu nepasakau “Labas“. Praeina, juk praeina. Ir praėjo. Net neatsigręžiau. Ir popiet jau buvau pamiršusi.

Dabar, tikriausiai, apie naują pradžią? Apie patirtį, apie Metus? Gal metas sveikinimams ir palinkėjimams? Sarkastiškiems komentarams ir subtiliam bandymui įgelti, pamokyti ir iškelti save vos aukščiau nei aš, tu, jis/ji? O gal alegorijai, aliuzijai ir svariam nutylėjimui? Citatai, posmui, aforizmui?

Tamsta mokytoja, kodėl jūs man leidote laikyti lietuvių kalbos egzaminą?

Reklama
Pavadinimas

Triušio ola

Kiekviename namų ūkyje, spintoje, įrenginyje, plote, sieloje yra slapta triušio ola, paslėptas aplankalas, apdulkėjęs kauliukas, neištrinti telefonų numeriai – jų gali ilgai, kartais net metais nejudinti ir neprisiminti, bet vis dėlto vieną penktadienio vakarą mažas akmenukas, šuoliuodamas ir slysdamas romiu paviršiumi, sukels ratilus ir lygumos lengvai suraibuliuos. Ir išsiplečia akių vyzdžiai, padažnėja širdies plakimas ir dingsta laikas. Čia aukštos baro kėdės, beveik užuodžiu šviesiai dažytų loftą primenančių sienų kvapą. Penkiolikti metai, gruodžio mėnuo, iki Kalėdų beveik savaitė. Adomo obuolys, pats gražiausias rūpestis, drėgnas ir gaivus rudens oras po lietaus. Juk aš kaip lėktuvėlis – ištiesęs rankas. Pirmieji ir paskutinieji.

Nuo manęs nulupo žievelę, perpjovė pusiau, iškrapštė sėklytes, o kai nieko neliko – likučius išmetė. Sėklytės sukrito į nežinomus laukus. Ir pavasarį išdygsiu medeliu.

Kartais man atrodo, kad nieko ir nebuvo. Kad tai tik užsitęsęs sapnas, kuomet dar nesupranti, kad jau pabudai, kad tai tik mėšlungis, kurį stengiesi nuvyti, bet jis tuoj tuoj pasiglemš, kad tai buvo viršvalandis, paguodos saldėsis, nes jau išnaudojau visas progas.

Ir visi mano sielos broliai ir seserys, vienišą ir tylų penktadienio vakarą, retkarčiais niūniuoja “Radiohead“ motyvą. I wish I was special.

27835917_1560897480662507_2054316826_o
Nuotrauka: Mykolas Cibas @ Fabijono takas, 2018

 

 

Triušio ola

Epidemija

Po trijų parų sustirusio gulėjimo, seilėjimosi, švokštimo ir visa draskančio kosulio pakilau iš ligos patalo (beveik kaip tas visiems pažįstamas jaunas vyras, katras trečią parą atsipeikėjo), išleidau plaukus iš kasos ir atsistojau po dušu. Šiemet gripo ir viršutinių takų ligų epidemija aplankė ir mane. Trijų parų plaukų norma iškart užkišo vonią. Antrame plane groja Imagine Dragons “Radioactive“. Šiandien prasidėjo žiemos Olimpinės žaidynės Pjongčange.

Patyliukais pasidžiaugiau, kad dar prieš savaitę apsiginklavau žiemos skaitiniais iš bibliotekos, tačiau skaityti skauda – temperatūra, mąstyti skauda – visiškai nutraukti selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitoriai. Lieka žinių laidos ar krepšinio varžybos. Neseniai išmokiau mamą naudotis mano jai perleistu Xperia ir žinutėse dėti emodžikonus, dabar gaunu mielas žinutes su maisto produktų ar patiekalų paveiksliukais. Rūpinasi, ar pavalgau. Geriausia draugė siunčia įvairiausių pirkinių iš kosmetikos ir drabužių parduotuvių nuotraukas. Rūpinasi irgi, savaip.

Dar truputį, dar šiek tiek. Dienos minutė po minutės ilgėja. Uždarys tą nedarbingumą į tolimiausią stalčiuką, o pati užsidarysiu į sporto klubą vakarais. Ir man nelabai svarbu, kad gegužę gali dar snigti; mano mylimiausio metų laiko artėjimas ir laukimas tarsi rausvojo Andų opalo žavesys. Stebuklai vyksta tik ten, kur jais tikima.

JSV_7170JSV_7157JSV_7309JSV_1403JSV_7097JSV_7173JSV_7135JSV_7186JSV_7198JSV_7200

Epidemija

Puikus ir naujas

Šlumštelėjus serotonino kiekiui žemyn, mokausi viską priimti iš naujo. Suprantu, ko niekada neturėsiu, ko visada norėsiu ir ilgėsiuosi. Kartūs pelenai gerklėje ir neskaniai kvepiantys pirštai, kurie šiek tiek virpčioja. “But I don’t want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin“, – laukinio Džono lūpomis kalbėjo Huxley. Kartais žybsi šviesos kažkur migdoliniame kūne, šiaurys skalauja plonus sluoksnius po pilku, garbanotu paltu. Dievulis, patempęs rankovę, alkūne nušlavė dulkes nuo savo palangės. Pradėjo snigti. Tada dar papūtė, kad visai jų neliktų. Prie neigiamos temperatūros dar prisidėjo (ar at(si)ėmė?) keletas laipsnių. Turėkitės.

Siauromis gatvėmis nuo Kudirkos aikštės randu daug daug žodžių. Prieš du šimtus dienų, kai buvo šilta, kur važiuoja traukiniai, pamečiau vagonų skaičių, o šįkart, įsivyniojusi į skarą, kurios kraštelis vėliau įstrigo to pačio gauruoto palto užtrauktuko vėžėse, suleidžiu žvilgsnį į keistuolį, kuris nepabūgo manęs.

Prieš Andriaus Mamontovo koncertą, būtinai, kavos. Tada dvi valandas rėkiau, plojau, šokau, dainavau, kiek leido plaučiai. Po LKL varžybų, būtinai, kavos. Tada dvi valandas kalbėjomės, kaip sunku, kai jie galvoja, kad mes spaudinėjame tik užrakto ar akordeono mygtukus. Tai juk tik mygtukai? O, kaip man nepatinka “sodininkų grabai“. Bet juk tai tik vokiški automobiliai?

Apie kokį teisinga, taisyklingą, sustyguotą, suplanuotą gyvenimą tu man kalbi, kai aš net nebandau galvoti, kas darosi už visatos ribų, nes negaliu suvokti, kas darosi mano mažoje, vos 21 gramus sveriančioje sferoje?

Puikus ir naujas

Druskininkai, gruodis

Vakar vakare gulėjau viena dviviečiame kambaryje (ant vienos lovos, arčiau radiatoriaus. Ant kitos lovos sumečiau drabužius ir pavienius savo daiktus), žydroje televizoriaus – kur dar reikėjo išsiaiškinti, kaip jis veikia – šviesoje, susisukusi į antklodę, parėmusi delnu vieną skruostą ir žiūrėjau, kas vyksta ten, o ne čia. Visa Kalėdinė karštinė atrodė kaip kažkoks netikras dalykas, nuo kurio tyčia pabėgau būtent šiuo metu. Vėliau įsijungiau BBC, o ten Capitol, ten mokesčiai, reformos ir rimti sprendimai. Šiek tiek pagalvojau, ką vakarais žiūrėti rusakalbiams turistams, sanatorijoje, kurioje beveik visi užrašai, meniu, nuorodos rusų kalba, personalas lietuviškai kalba su girgždančiu akcentu, ir man prabilus, įdomumo dėlei, angliškai, suapvalino akis ir papurtė galva?

Sanatorija “Belorus“ šiemet švenčia savo 70-tąjį gimtadienį, bet, atrodo, kad prieš 70 metų viskas ir sustojo.

– Jūs atvykote viena?
– Taip.
– Visai viena?..
– Taip.

Man pasisakius, kad nevalgau mėsos (“pasninkas“ – greit atsikalbėjau), atnešė žuvies. Valgykla beveik priminė restoraną iš “Juodojo obelisko“, šiek tiek pastumdyti baldus, įrengti sceną ir galima būtų vakarais klausyti Dietrich dainų šuoliuojančios infliacijos (augančios bitkoinų kainos – dabar graužkis, kad šių metų pradžioje bilietus į Londoną apmokėjai bitkoinais) fone. Prie lubų blausiai šviečia šviestuvai-kolbelės, užuolaidos parauktos mokyklinės aktų salės mada. Prie įėjimo stalas su prikabintu popieriaus lapu “диетсестра“. Nuoširdžiai nežinau, kaip išversti. Į valgyklą ateina guminėmis šlepetėmis, patrintais sportiniais kostiumais, moterys ežiuko kirpimu, ligos apgraužtų kūnų savininkai, maži vaikai su negalia, juos lydi pavargusios mamos ar močiutės. Vienas mažas berniukas, spėriai įlėkęs pro duris, atsitrenkė į koloną. Pritūpęs jis paslėpė veiduką delnuose ir pradėjo verkti. Kaimynystėje sėdėjo vidutinio amžiaus pora, moteris manieringai ir keistai išsukusi riešą laikė šakutę su pasmeigtais ant jos žirneliais. “Reikia žiūrėti, kur eini“, – burbtelėjo ji. Mano krūtinėje kažkas nutrūko. Atsistojusi priėjau prie berniuko, pradėjau glostyti jam plaukus ir kažką kalbėti, kad jis nusiramintų. Vėliau man toptelėjo, kad vėl nežinau, kuria kalba reikia guosti mažąjį. Netrukus į valgyklą atėjo jo mama.

Baseino vandenyje bandžiau įsižiūrėti į savo kojų pirštų mirguliuojančius kontūrus. Nuo aukštų lubų atsispindėjo žmonių ir vandens purslų garsai. Karštuose sūkurinėse voniose mirko žmonės, tarsi beždžionės karštuose geizeriuose – su bais rimtomis veido išraiškomis. Galima buvo užuosti labai silpną chloro kvapą. Vėliau mane murkdė į mineralines vonias, kvepėjo pušimis, tada minkė, ir kaskart po procedūros sakė “Būkite sveika“. Chalato ir šlepečių nedavė. Dantų pastos ir šepetėlio taip pat. Numerio spintoje gulėjo trys komplektai švarių rankšluosčių, vonios kambaryje – dvi stiklinės, plaukų džiovintuvas, ant kurio buvo prilipę buvusių svečių plaukai, ir mažas voriukas kampe palubėje.

Iš pradžių aš pagalvojau, kur aš papuoliau? O vėliau supratau, kad jau geriau nebus ir reikia rieškučiomis prisisemti tylos, ramybės, šviesos iš to, kas yra dabar ir čia. Paspaudžiau pauzės mygtuką. Girdėjosi tylus šnarėjimas. Tuomet dar pabandžiau prisiminti, ar išjungiau automobilio šviesas, gal reikėtų atsikelti, nueiti ir pasižiūrėti?

Tada šiltas miegas nuplovė mano nerimo ir nuovargio likučius.

JSV_6718 JSV_6719
JSV_6725 JSV_6727
JSV_6761 JSV_6762
JSV_6769 JSV_6770
JSV_6771 JSV_6781
JSV_6790 JSV_6791
JSV_6796 JSV_6802
JSV_6803 JSV_6808
JSV_6812 JSV_6814
JSV_6820 JSV_6822
JSV_6824 JSV_6826
JSV_6829 JSV_6832
JSV_6834 JSV_6760

Druskininkai, gruodis

909

JSV_5893

Bijau savaitgalių, kuomet turiu fotografuoti. Ypatingai bijau vestuvių ir kaskart jaudinuosi taip, tarsi pati tekėčiau jau nežinia kelintą kartą. Nes, žinau, mane po jų kamuos labai didelė tuštuma, kurios negalėsiu taip paprastai užpildyti. Nes, žinau, kad ir kur aš bebūčiau, aš su savimi atsinešiu save ir nesusipratimus. Nes, žinau, bandysiu skambinti Hjustonui, o jis arba neatsilieps, arba sakys “sugalvok pati“. Šįkart neužsivedė mano automobilis. Bet Algimantas pasakė, kad jei ne jo tėtis, tai senas “Jaguaras“ irgi nevažiuotų. Vienatūrio bagažinės skrynelėje buvo pirštinės, dailiai, iki blizgesio nuvalyti, supakuoti įrankiai. Penkios minutės ir mano raudonas automobiliukas nustebęs burzgė.

Su savimi atsinešiau ne tik save, bet ir suknežintą širdį. Pakeliui namo, tamsiame A1, kuris panašiai skurdžiai apšviestas naktį kaip ir kelias nuo Lutono oro uosto iki Londono, dabar negrojo Prince, grojo Sel’as. Čia degalinė, kurioje pastoviai zuja daug žmonių, todėl pastatyti keli kavos aparatai. Kol stovi prie vieno, gali stebėti šalia kito stovintį aukštą vaikiną, o kai jis pakels akis į tave, per sekundės dalį su juo susipažinti, ištekėti, pagimdyti jam vaikų ir numirti su juo vieną valandą gilioje orioje senatvėje – viskas šviesos greičiu prasineša galvoje, kol visas nereikalingas triukšmas nutyla kažkur penktajame plane. Nauju aplinkkeliu aplenkiau Vilnių iš šono ir nusprendžiu patikrinti, kaip gyvena mano nerimas. Užgesinu visas šviesas, siaučiuosi į megztinius, stengiuosi eiti kuo tyliau, nes tarp namų aidi duslus žingsnių per grindinį garsas. Man atrodo, kad mane visi girdi, mato ir žino. Iš tamsos išnyra didelis juodas šuo. Toks, kaip buvo “Stalkeryje“. Jis ramiai prisėlina prie manęs ir aš jau noriu atsigulti čia, padėti sunkią galvą ant betono gabalo arba šaltos žolės kupsto, ir gal, ir o gal, išsipildytų mano pats slapčiausias ir karščiausias noras? Šuo pradingsta lygiai taip pat nematomai, kaip ir atsirado. Apėjusi ratu grįžau į nespėjusią išgaruoti prikvėpuotą šilumą. Šviesos dega. Gyvas.

Dabar galiu ramiai sirgti, kosėti, gerti vaistus, karščiuoti. Ir šiek tiek keista. Šiandien aš ne ištuštėjau dar labiau, o priklijavau pleistrą ten, kur labiausiai skauda.

 

909

Lėta valtimi į Vakarus

JSV_4652
JSV_4654
JSV_4655JSV_4657
JSV_4659JSV_4661
JSV_4662JSV_4663
JSV_4670
JSV_4677JSV_4678
JSV_4681JSV_4686
JSV_4688JSV_4689
JSV_4696

Jei ne milijonas aplinkybių, nesikelčiau sekmadienį anksčiausiai, kuomet dar niekas nesiruošia bažnyčion, o varnų pulkas dar net negalvoja traukti į miesto pakraščius, ir bent trumpam nebūčiau įsileidusi į plaučius daugybės laimės dalelyčių – tai ne miesto dulkės, ne ofiso ertmėse girdimas mygtukas tarškėjimas – tai jūros kvapas, palinkusios pušys, tas sūrus skonis burnoje, tyla, prie kurios negali priprasti; viską surinkčiau glėbyn, tegul skauda raumenukus po raktikauliais arba dar giliau, sugriebčiau, paneščiau, kiek pajėgčiau ir viską sudėčiau po tavo kojomis.

Lėta valtimi į Vakarus