Klaustukas ir mažas tvenkinys

Tai mano didžiausias klaustukas. Gėda ir pasididžiavimas, priklausomybė ir įkvėpimas, ilgesys ir pyktis, sopulys ir tikrumas, baimė ir rūpestis, vasaros tvanki naktis ir lietinga lapkričio pradžia, mano mylimiausias kvapas, išsiblaškymas ir susikaupimas. Vėlyvasis kavos puodelis, vidurnakčio blaškymasis po šiltą miestą, krepšinio rungtynės dideliame ekrane tuščios tamsios gatvės viduryje, ilgos eilės prie greitojo maisto restoranų, sukčiavimo dienos. Saujoje turėjau kelis akmenukus. Kiek tik galėjau – mečiau juos tolyn. Vienas pataikė į vasario mėnesį, kitas – į kovą. Dabar beveik neturiu santaupų, bet turiu ko laukti. Kasdien pabundu geresnė nei aš buvau vakar. Nes taip nusprendžiau. Nes vakar pirmą kartą garsiai ir kartu labai labai tyliai pasakiau: ”Kad… skaudėjo”. Žodis pavirto lengva pilkšva garo garbana ir pranyko virš mažyčio Ozo parko tvenkinio, prie kurio maždaug prieš keturiasdešimt metų mano senelis ateidavo pailsėti. Ir, tikiuosi, jis negalvojo apie tai, kas bus.

Tikėjai manimi, kai niekas netikėjo.
Buvai, kai nieko nebuvo šalia.

O kai paišai klaustuką, galų gale vis tiek dedi tašką.

 

_DSC8629
Tatrai. Nuotrauka: © Mykolas Astrauskas

 

 

Reklama

Namai

Pastaruoju metu daug galvoju apie namus. Ne apie tuos, kur tuoj tuoj prasidės šildymo sezonas, ne apie tuos, kuriuos sekmadienio rytais reikia tvarkyti ir kur baldai iš Ikejos. Anksčiau kartojau, kad namai tai ne vieta, o jausmas. Dabar šiek tiek norėčiau pataisyti šį jausmą. Namais galiu pati aš. Pati sau.

Suglamžyti regioninio parko lankytojų bilietai, atviri laukai, lygumos ir vingiuoti keliai, kur griežtai ribojamas greitis. Arba greitkelis ir šaltas lapkričio vakaro dangus. Jei jau seniai man norėjai ką nors pasakyti, prašau, kalbėk. Šįkart ir vėl beveik nieko sau nepasilikau; tai paiku – nespėjau.

Vėsios pagalvės, kiek pravertas langas, kažkur vidury nakties nutrūksta sakinys. Už lango šeštadienio nakty girdisi balsų nuotrupos. Pabudusi matau sujauktą antklodę šalia savęs ir savo atvaizdą veidrodyje. Antrą kartą įbridau ton pačion upėn. Tiesiu rankas, bandydama įsikabinti į nendres, meldus, bet šilta srovė pačiumpa mane už plaukų, nuplauna nuo manęs šarvus ir, atėmusi kvapą, plukdo jau pažįstama ir pasiilgta kryptimi. Vilniaus miesto šviesos, beveik nesibaigiančios dienos, vos vos liečiamos nakties juosta, šimtai lempučių, šimtai kvapų, iš kurių matau ir girdžiu tik du. Kad ir kaip stengčiausi, mano atmintis negali jų atgaminti. Upė. Atėjo su vasaros šiluma, išėjo su rudens lietumi. Kai pasitraukė paskutinė šiluma, randu save kitame krante.

Peršti akis, gerklę ir sunku kvėpuoti. Čia darosi vis vėsiau. Įsisuku į languotą pledą ir pro langą matau, kaip deginami nukritę lapai. Dūmas, pilkas, kaip Marlboro auksinis, kyla į rugsėjo dangų. Kvėpuosiu, kol dar galiu, į delnus, tuoj sušilsiu, sušildysiu, pasidarysiu karčios arbatos, apglėbsiu, kalbėsiu, rašysiu, skaitysiu, matysiu, girdėsiu, suprasiu ir mylėsiu. Mano namuose bus šilta. Nes aš esu savo pačios namai.

JSV_8334

 

 5/2

Gal pradėsiu nuo šeštadienio vakaro. Vėlaus, gūdaus, tamsaus vakaro, kuomet lengvai, neskubėdama praeinu pro visą rajoną namo. Skrandyje – nesuskaičiuojamas nesveikų kalorijų skaičius. Šiandien buvo galima, šiandien buvo galima viską. Pažįstamuose languose dega šalto atspalvio šviesos, vėlyvo rugpjūčio vakaro kvapas – kaip pasimatymo pabaiga, kai nenori, kad jis pasibaigtų, kaip itin įdomios knygos paskutiniai dvidešimt puslapių arba atsisveiknimas prieš skrydį.  Atspirties taškas, numirštu ir prisikeliu, šiandien galima buvo pamiegoti ilgiau, nieko neveikti ir nesijausti dėl to blogai. Šiek tiek vėliau, po dviejų pirmųjų rudens savaičių, tuos pačius namus apeinu lanku. Krapnojo lipniais lietaus lašais.

Vėliau – skalbiniai. Išrūšiuoju. Beveik nelieka raudonos spalvos, tegyvuoja bauhausas, funkcionalumas, praktiškumas, o juk pagaliau ir ne 14 metų. Prieik prie manęs ne todėl, kad dėviu Makvyno suknelę, bet todėl, kad tau įdomu. Pirkinių sąrašas. Stengiuosi nepirkti to, ko nėra sąraše, bet vis tiek parsinešu kruasaną ir du “Sostinės” saldainius. Pamiršau akių lašus, nes tuoj nusimato sunkus darbymetis. Turiu gerokai per daug laiko galvojimui ir šitai man nepatinka.

Pirmą dieną atsinešu lengvą ir šviesią galvą. Galėčiau žaisti šachmatais, spręsti kryžiažodžius, rašyti be klaidų. Ofiso gyventojai turi skirtingų priklausomybių. Kam širdelę maudžia, kai stalčius pilnas tuščių energetinių skardinių, vaistininkė, matyt, tegali pasiūlyti valerijono (mažas buteliukas, užkištas vatos gabaliuku), nes juk -pinui ir -oftui reikia recepto. Nikotinas. Gal elegantiškai, be kvapo, o gal nuoširdžiai, kiek dar plaučiai leidžia. O gal pasyviai. Kava! Kava, kava ir dar vienas puodelis. Naktį neramu. Bet man pirmadieniai būna lengvi.

Vėliau strateguoji, planuoji ne tik susitikimus, bet ir kurį rytą plauti galvą, nes tądien reikia atrodyti šiek tiek geriau. Skaičiuoji finansus, sąskaitos, paskolos ar automobilio draudimas, ar pasiutusiai brangus vizitas pas neurologą, siuntimas pasidaryti magnetinį-rezonansinį tyrimą. Pusvalandį tiesiog guli ir spoksai į baltą nešvarų dangtį, klausydamasis pačių įvairiausių garsų. Šiek tiek vėsu. Lotyniški ir painūs sudurtiniai žodžiai rezultatu lape nieko nesako. Po paieškos internete supranti, kad sergi vėžiu ir mirsi po trijų mėnesių. Ligoniai prie Santaros onkologinio skyriaus šildosi vakaro saulės šviesoje, aplink juos lėtai plevena pilko gauruoto dūmo uždangos. Už automobilio stovėjimą mokamoje zonoje įžūliai nesumokėjau.

Pažįstami veidai, pavardės, patyliukais išduodami skaičiai. Apkalbos subtilesnės ir gerai maskuojamos. Baimės prisijaukinamos arba ignoruojamos. Balsas nekeliamas, stiklinės durys. Atskirtis tėra kaip plonas šilko siūlas. Po metų suprantu, Kad pasikeičiau, Kad paūgėjau, Kad buvo į ką remtis, todėl dabar galiu pasiūlyti petį kitiems. Trečiadieniais, kai hormonai šauna į piką, nuo viaduko namo nusitiesia kamščiai, gaunu vietą stovėjimo aikštelėje dviems mėnesiams, labai norisi cukraus ir miltinių patiekalų.

Šiek tiek pažįstama, o suaugęs žmogau, keturiasdešimt valandų per savaitę leidžiantis priešais du-tris didelius ekranus, dešimtis skirtukų naršyklėje, tavo klaviatūroje labiausiai nutrinti C ir V raidės? Še, mano delnas, duokš penkis, aš turiu net nuospaudų šiek tiek aukščiau riešo. Gal tai tau? Apie tave?

Tada jau šiek tiek sunkiau sukaupti motyvacijos likučius. Kur jie, kur ji? Ak, nerimastie, muistaisi kėdėje, ir kondicionierius kažkaip keistai pučia. Ir stengiesi per daug nekalbėti, nes tas žodis čia nelabai tinka. Toro diena, Toro kirvukas. Vienas mėgstamiausių atlikėjų išleidžia naują albumą.

Viskas gerai. Gali man neberašyti.

Mano hakeriai neieškos, nenulauš kodų, nekels žiūronų prie pilkų, nuo trijų ekranų pavargusių akių. Aš esu savo namai, čia, atsirėmusi į pagalvių kalnelio papėdę, skaitau beprotiškai neprotingą knygą, užpildydama tuštumą, kaip užpildo tuščią erdvę tie vatos gabaliukai valerijono tablečių buteliukuose. Taip priartėjau prie penktadienio pabaigos. Jei nepasimokiau iš pirmojo karto, antrojo man užteks labai ilgam. Nusilenkiu ir išeinu.

Kai manęs klausia, ką aš dirbu, kartais man būna sunku atsakyti. Esu sraigtelis. Ir kasdien besisukdama didžiuliame mechanizme, susikūriau foną, kuris, matyt, vadinasi “suaugusiųjų gyvenimas”?

Krapnoja lipniais lietaus lašais. Šiandien, kaip niekad, noriu būti keleivio vietoje, pro langą stebėti medžių viršūnes, mamos keptų blynų, saugumo jausmo, noriu patogios temperatūros ir bučinio, kaip kulkos, kakton.

A.

Baltos lankos, juodos avys. Kokios mintys tave gano? Nikotinas, kofeinas. Koks tavo kasdienis variklis? Drėgmė, lietūs, lipnūs lapai ir pirštų galiukai – kokie tavo saugikliai? Gal sveiki, o gal nelabai?

Ar žinojai, kad kuomet padarau kelis šimtus fotografijų, pati teturiu tik keletą savo apgailėtinų kreivų šleivų portretų? Ir kad aš nenoriu šokolado, visai norėčiau bulvinių blynų.

Kuris laikas, kai sekmadienio rytais išvalau šaldytuvą, sudarinėju sąrašą, keliauju parduotuvėn, tuomet kavos kitos gatvės pusėje. Vėliau pirmadieniais būna, kad riešutų sviestas, o penktadieniai nutinka humusas. Kūnas ir protas sako ačiū, bet šeštadieniais (ar ir šiaip, kai neatsispiriu) šnioju cukrų. Trumpam atsidūriau 11 valandos pamainoje ir – atsidūriau kitoje planetoje, kur iškreiptas laiko suvokimas. Ir akimirkos daliai kakta atsirėmiau į kažkieno krūtinkaulį. Atsigręžusi matau už savęs akliną tuštumą – ir man jauku. Stebiuosi, kaip tai gali būti?

O gal taip turi būti.

JSV_9365JSV_9378JSV_9412JSV_9417JSV_9420JSV_9434