909

JSV_5893

Bijau savaitgalių, kuomet turiu fotografuoti. Ypatingai bijau vestuvių ir kaskart jaudinuosi taip, tarsi pati tekėčiau jau nežinia kelintą kartą. Nes, žinau, mane po jų kamuos labai didelė tuštuma, kurios negalėsiu taip paprastai užpildyti. Nes, žinau, kad ir kur aš bebūčiau, aš su savimi atsinešiu save ir nesusipratimus. Nes, žinau, bandysiu skambinti Hjustonui, o jis arba neatsilieps, arba sakys “sugalvok pati“. Šįkart neužsivedė mano automobilis. Bet Algimantas pasakė, kad jei ne jo tėtis, tai senas “Jaguaras“ irgi nevažiuotų. Vienatūrio bagažinės skrynelėje buvo pirštinės, dailiai, iki blizgesio nuvalyti, supakuoti įrankiai. Penkios minutės ir mano raudonas automobiliukas nustebęs burzgė.

Su savimi atsinešiau ne tik save, bet ir suknežintą širdį. Pakeliui namo, tamsiame A1, kuris panašiai skurdžiai apšviestas naktį kaip ir kelias nuo Lutono oro uosto iki Londono, dabar negrojo Prince, grojo Sel’as. Čia degalinė, kurioje pastoviai zuja daug žmonių, todėl pastatyti keli kavos aparatai. Kol stovi prie vieno, gali stebėti šalia kito stovintį aukštą vaikiną, o kai jis pakels akis į tave, per sekundės dalį su juo susipažinti, ištekėti, pagimdyti jam vaikų ir numirti su juo vieną valandą gilioje orioje senatvėje – viskas šviesos greičiu prasineša galvoje, kol visas nereikalingas triukšmas nutyla kažkur penktajame plane. Nauju aplinkkeliu aplenkiau Vilnių iš šono ir nusprendžiu patikrinti, kaip gyvena mano nerimas. Užgesinu visas šviesas, siaučiuosi į megztinius, stengiuosi eiti kuo tyliau, nes tarp namų aidi duslus žingsnių per grindinį garsas. Man atrodo, kad mane visi girdi, mato ir žino. Iš tamsos išnyra didelis juodas šuo. Toks, kaip buvo “Stalkeryje“. Jis ramiai prisėlina prie manęs ir aš jau noriu atsigulti čia, padėti sunkią galvą ant betono gabalo arba šaltos žolės kupsto, ir gal, ir o gal, išsipildytų mano pats slapčiausias ir karščiausias noras? Šuo pradingsta lygiai taip pat nematomai, kaip ir atsirado. Apėjusi ratu grįžau į nespėjusią išgaruoti prikvėpuotą šilumą. Šviesos dega. Gyvas.

Dabar galiu ramiai sirgti, kosėti, gerti vaistus, karščiuoti. Ir šiek tiek keista. Šiandien aš ne ištuštėjau dar labiau, o priklijavau pleistrą ten, kur labiausiai skauda.

 

Reklama
909

Lėta valtimi į Vakarus

JSV_4652
JSV_4654
JSV_4655JSV_4657
JSV_4659JSV_4661
JSV_4662JSV_4663
JSV_4670
JSV_4677JSV_4678
JSV_4681JSV_4686
JSV_4688JSV_4689
JSV_4696

Jei ne milijonas aplinkybių, nesikelčiau sekmadienį anksčiausiai, kuomet dar niekas nesiruošia bažnyčion, o varnų pulkas dar net negalvoja traukti į miesto pakraščius, ir bent trumpam nebūčiau įsileidusi į plaučius daugybės laimės dalelyčių – tai ne miesto dulkės, ne ofiso ertmėse girdimas mygtukas tarškėjimas – tai jūros kvapas, palinkusios pušys, tas sūrus skonis burnoje, tyla, prie kurios negali priprasti; viską surinkčiau glėbyn, tegul skauda raumenukus po raktikauliais arba dar giliau, sugriebčiau, paneščiau, kiek pajėgčiau ir viską sudėčiau po tavo kojomis.

Lėta valtimi į Vakarus

Timestamp

– Pagarsink šitą dainą, – pasigirdo man už nugaros. Oda kvepiančiame salone jis glostė savo būsimos žmonos ranką, aš, negirdėdama savęs, dairiausi trumpai tai kairėn, tai dešinėn. Kas savaitgalį mano kompanija keičiasi kelis kartus per dieną. Vieną savaitgalį net atslinko visa naikinanti migrena.

Šeštadienį vaikštai lėčiau. Pamiršti, kad būna telefonų. Balandžiai, kaip Hičkokui paliepus, nukloja vieną aikštės galą prie mano suolo. Gūžiuosi, spygauju kažką neaiškaus, bandydama užsidengti, bet iš rankos iškrenta vaflinis indelis su ledais. Jau senokai nekirptų plaukų sruogos sulimpa. Giliai kvėpuoju liepos vidurio mano miesto oru. Šiek tiek gaila, kad uždarytas Vilniaus oro uostas, kad lenkų archeologai liūdi kartu, bet, štai, ištiesiu ranką, ten pagaliau sutvarkyta Vilniaus gatvė, kuri šiek tiek primena Nieuwendijk arba Paryžių iš postcrossingo gaunamų atvirukų. Ištiesiu ranką, galiu truputį paliesti, užuosti. Ir tegul, ir tegul. Prisigėrusi kavos nemiegu naktį. Vis tiek nesutemsta.

JSV_2820JSV_3254JSV_4106JSV_4107JSV_4642JSV_4646

Timestamp

***

Giedrą darbo dieną akimis palydžiu kiekvieną lėktuvėlį, kuris nusileidžia VNO iš šiaurės. Atsitraukiu nuo kompiuterio, kelioms akimirkoms pamiršdama visus INR, HKD ir MYR ir spoksau pro langą. Lietingą dieną kelioms akimirkoms atsitraukiu nuo darbo stalo ir spoksau pro langą, nors ir lėktuvų nematyti. Netrukus ir net visai nebus. Oras virš Vilniaus bus švaresnis, bet kelionių kablys, kuris įkibo pernai, degina gerklę, kartais jaučiu stiprias pagirias, galvos skausmą, tada man reikia palaikyti už plaukų ar pasėdėti šalia – velnioniškai norisi keliauti toliau savo kiemo. Bet keliauji į gretimą rajoną, arba iki virtuvės ir atgal, arba iki parduotuvės, kurioje vis tiek nėra to, ko taip dairaisi – ar vakarienei, ar širdžiai. Lašelių, valerijono, ko nors receptinio, neapčiuopiamo ar labai lengvai ranka pasiekiamo, paslapčiom pagauni, nužiūri, kol niekas nemato, kiek nerangiai palaikai ir paleidi. Kaži, kiek galima? Tada skaičiuoji vagonus nuliniame perone, po penkiasdešimties pameti skaičių, trauki svetimus dūmus į plaučius, sutinki bičiulius ir nepaprastai džiaugiesi paskutiniu traukinuku apie beveik vidurnaktį. Namuose laukia tik pusiau išpasakotos paslaptys ir nelaistytos gėlės. Pavargusi nesivarginu, užimu neutralią poziciją ir dieną svajoju apie tai, ko niekada nebuvo ir nebus. Naktį regiu tai, kas galėtų būti, o ar bus –

 

JSV_2639

***

Lėtas pirmadienis

Man nelabai patinka vasara. Nemyliu migrenos, kuri kyla, kai kyla temperatūra. Todėl nei kiek širdies ar galvos neskauda, kai pirmadienį bėgu į autobusą, o mano akinių stiklai aptraukti dulksna. Ankstyva ir miela bobutė mojuoja lazdele vairuotojui, kad jis pastebėtų ir palauktų, kol įšoksiu į autobusą. Mojuoju nuostabiai bobutei ranka. Ofise raminančiai ūžia oro kondicionierius. Telefone dabar visada įjungtas tylos režimas, jis tik bosu vibruoja, kai ateina koks nors svarbus pranešimas dėl artėjančio škvalo, virstančių elektros stulpų ar medžių. Įsisuku į languotą pledą, įsidedu ausinukus į ausis ir, siurbčiodama so-so kavą, taršku mygtukais. Manęs klausia, ar man patinka mano naujas darbas. Turiu kaktusą ant savo darbo stalo, katinėlio portretą ir nei vieno kliento. Todėl pabandyk atspėti.

Lėtas pirmadienis

Neprisimenu, kad gegužę snigtų

Gegužę pamenu priesaikas. Tik toks baisus žodis – priesaika. Prieš dievą ar civilinės metrikacijos skyriaus darbuotoją stangriu kuodeliu ant pakaušio. Prisieki, kad ligoje, tada lauki Universiteto vaistinėje, tada eini kitur, nes čia tokių negamina, ir ten šiek tiek laukti, šiek tiek pasėdėti ir gailėtis, kad nėra knygos kuprinėje. Nes ligos atima miegą, užtat padovanoja nerimą, nuovargį ir nestabilumą. Prisieki, kad skurde. Kadaise miegojai pobaisiame vieno kambario bute, daugiabutyje prie miškelio. Išorinę sieną iš lauko pusės naktį nedrąsiai kasė eglės šakos. Vėliau, kai jau buvo sotu ir šilta, abu, susikibę už rankų, šoko į paskolos šulinį, nes jei vienas, tai ar kitas turi pasirinkimą? Ir nusileidi, ir tyli, ir netgi toleruoji, ir ieškai tos kantrybės skalbinių dėžėje, kurios dugno jau nematei daugel mėnesių, pakampėmis, kur žydi pavasarinis katės pokailis, tarp papilkėjusių užuolaidų, kurias reikėtų skalbti, bet kaip skauda nugarą, – jas juk reikia nukabinti ir, o, dievai, užkabinti atgal; bet pečius slegia didelė betoninė plokštė, kurią vis bandai nusipurtyti, tik galvon jau keli metai yra įkalta, kad daugiau niekam nesi tinkamas. Šaltą gegužės rytą stovėjau prie aukšto stiklinio pastato ir svarsčiau, gal pabėgti? Pasiimti kavos ir palikti viską, kaip yra? Pabandžiau išsitiesti ir įsivaizduoti, kad mano pečius užgulę tik du šviesūs debesėliai.

– Well, hello! My name’s Julija, but you can call me Julie. First of all, thank you for your time, – matau, sėdi, linkčioja, stengiasi nesišypsoti, – I have terrible toothache today.

Nes, pameni, ir ligoje. Nes ir aš turiu vietų, kur, strėlei pataikius, skauda.

Vėlų gegužės vakarą aš nenoriu jau krautis lagaminų, nes keli tūkstančiai kilometrų pradeda atrodyti kaip keli tūkstančiai šviesmečių. Nes davęs priesaiką, padarai pasirinkimą. Čia lieka širdis, šalia kitos širdies, o protas šaukia – peno man, kelionių, judam, judam! Kavos dar! Nepažinto, nematyto!

Tegul jis toks ir būna. Tikrai netobulas, pilnas klaidų, keistas, niekada iki galo nesuprantamas, bet tegul tegul jis būna įdomus.

JSV_0719

Neprisimenu, kad gegužę snigtų

*.txt

Kažkas pavogė pavasarį. Vieną vėlyvą sekmadienio vakarą, sunkiai, sočiai, pilnai rėpliodama takeliu iš draugės namų, kabinausi į plūstelėjusią šilumą ir rausvą dangaus kraštelį, bet po to viskas dingo. Vienas po kito ant takelio gulėjo grėbliai – pasimokiau, kad negalima skalbimo dieną sėdėti vienais baisiais nutįsusiais treningais su išmuštais keliais (tiesa, dažnai matau hipsterius su suplyšusiomis treninginėmis kelnėmis ir nešinus Ipad Air’ais po pažasčia), nes vienintelis sausas drabužis tada būna vakarinė suknia, o su ja ir vaikeliu, kuriam staigiai pakilo temperatūra būtent šią dieną, važiuoti į priimamąjį yra kažkaip… ne taip. Nors kuo aš prastesnė už hipsterius? Pasimokiau, kad negalima skųstis netikusiu pavasariu, po rytinės kavytės-arbatytės, jau nežinia kiek laiko, vartoti maisto papildus, nes po to, kai perskaitai H. Murakami “Norvegų giria“, negali suprasti, tas tuštumos jausmas ir skaudantis protas yra įspūdis ar vitaminų perdozavimas. Užtat! Atostogoms artėjant jau nebaisu piltis šampūną į mažytį 50 ml buteliuką, jau žinai, kad patikros metu reikės traukti lauk fotoaparatą iš jau šiek tiek patrinto lagamino; dar vėliau pašalinti paskutinį protinį dantį, baigti išmokėti lizingą…

Nesinori. Suaugusiųjų gyvenimas, visa ta atsakomybė ir panašūs dalykai, kurią gauni mainais už ką?.. Juk vis tiek dar blaškaisi, nežinai, kur eiti, kada patylėti, kuomet garsiai apie save pareikšti, kaip nebijoti ir tikėti savimi, kai tavo sapnuose naktimis pievoje ganosi vienaragiai, kai vis dar po darbo grįžusi namo ieškau kažko skanaus virtuvės spintelėje (tada prisimenu, kad visus skaniukus suvalgė sūnus, o mano pareiga yra pildyti spintelės atsargas). Suaugusiųjų gyvenimas toks sustyguotas, paklūstantis normatyvams ir laiko tėkmei, kartais pasiutusiai liūdnas ir skubantis į finišo tiesiąją, bet mainais už ką?

Pavogtas pavasaris. Tupiu ant bandančios pagaliau išsprogdinti pumpurus šakos ir kedenu savo raudonas plunksnas.

*.txt