2017

Daug ką praleidau, tyčia ar netyčia, kur plaukė juodas piktas mėnulis, ir liko šis tas, šitaip ir štai dar taip. Kitiems metams nekėliau tikslo gerti daugiau vandens. Kitais metais reikia daugiau stebėti ir, svarbiausia, matyti. Tai mano oras ir vanduo.

 JSV_0150
– Blogai nusivalei makiažą, – mes kalbėjomės su Medžiu net vonioje, kol valiausi dantis.
– Kad aš net nesidažiau.
– Ak, tie suaugusio žmogaus nuovargio požymiai.

JSV_0211
Tai buvo mano pirmas kartas, kai žiemą pamačiau jūrą ir uostamiestį, kuris man pasakojo legendas apie vienatvę.

JSV_0423
Bandau sūnui įskiepyti meilę savo miestui. Nors ir žvarbu, čia yra pilna gražių kiemelių, knygynų, o kelionės autobusu yra labai melancholiškos.

JSV_1029
Nepaprastai lengva ir kartu neapsakomai sunku dirbti namuose įrengtoje studijoje. Nubėgo septyni prakaitai. Bandyčiau dar kartą? Žinoma.

JSV_1546
Dviratį jau pavasario pabaigoje palikau balkone. Tai tas byra, tai anas. Kai bandai sutaisyti, lieka “ličnų“ detalių. Dviratis velnioniškai gražus (raudonos spalvos, žinoma), bet tas Vilniaus lopinėlis, kuriame sukiojuosi iš darbo į namus ir iš namų į darbą, yra nepritaikytas kelionėms dviračiu. Gerai, gal šiek tiek ir tingiu…

JSV_2045
Tik dabar pagalvojau, kad reikėjo klijuoti Brezinerio panoramą.
JSV_2477
Šitą nuotrauką padariau slėpdamasi nuo žmonių gausos kavinėje, kurioje jų buvo dar daugiau… Lietuvoje baristos nežino, ką reikia keturios-penkios lankytojų eilės, nusidriekusios per visą kavinės patalpą. Beje, baristomis dirba labai labai įvairaus amžiaus ir skirtingų tautybių žmonės, kas yra labai žavu. Skani kava Londone? Ne, negirdėjau. Pasigriebusi saldaus rusvo vandenėlio pilną popierinį puodelį, įsikuičiau į kampelį prie lango. Londonas man labai labai patiko. Iki šiol vis dar atsistoju dešinėje eskalatoriaus pusėje. Bet šio miesto aš nesugebėjau prisijaukinti nei per nago juodimą.

JSV_2488
JSV_2531
Daugiau nuotraukų iš Londono čia.

JSV_2760
Lietuviška jaukuma, riebi paklaida ir močiutės kėdė iš Seredžiaus.

JSV_2764
Jie labai panašūs. Judraus, neramaus proto, šiek tiek neempatiški, įsikibę savo kartos principų, mėgsta dėvėti marškinius ir sirgti žiemą.

JSV_2804
Panašiai atrodė visa mano vasara. Toks mažas ir duslus “Et“…

JSV_6223
…kuris baigėsi rudens pabaigoje.

JSV_6371
Tada dar kartą rinkau save iš gabaliukų. Auginau kasas ir skaičiau daug knygų.

JSV_6478
Vienas didžiausių metų pokyčių buvo tai, kad pakeičiau darbą. Pririnkau daug gumbų, mėlynių, lipau ant grėblių, klajojau rūke, bet išmokau labai daug naujų dalykų. Dabar galima dėvėti kokios nori spalvos suknelę, gerti kavos, kiek telpa, ir gerai jaustis tikrai puikios komandos dalimi. Išties labai didžiuojuosi ja ir, šiek tiek, savimi.

JSV_6537
Iki darbo kartais nueinu pro laukus, nes taip tik 15-20 minučių kelio, ir dar gali sutikti kiškį laukuose. Girdėjau tolimas kalbas, kad čia ties aplinkkelį.

JSV_6655 JSV_6658
Vitalijus ir Justas linksminasi EUROC Kalėdiniame vakarėlyje. Teko lipti ant aukštakulnių ir susukti garbanas. Kažkur interneto tyruose klajoja vienas mano siaubingai nevykęs portretas, padarytas to vakarėlio metu.

JSV_6659 JSV_6665
Ar dažnai peržiūri telefone išsaugotus štai tokius įrašus? Su šeima, prie šventinio stalo? O gal saugosi archyvą anūkams?

JSV_6696
Kaskart galvoju, kad laikas keisti vienaragio patalynę rimtesniais, solidžiais raštais, bet 52 kartus per metus pagalvojau, kad man vis dėlto patinka ir taip.

JSV_6957
Kalėdų rytas.

JSV_6959 JSV_6963
JSV_6967
O meilė šviesai, lemputėms ir blyksniams niekur nedingo.

JSV_6982
Kaip ir meilė katėms.

Reklama
2017

Prometėjas

Esu silpnas, silpnas žmogelis. Bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių užuodžiu kažką labai pažįstamo, dvelkiančio tabaku ir penkiaminutėmis lauke (iki lifto, tada į požeminę stovėjimo aikštelę, arba į stiklinį paviljoną, jei šilta – bet ten labai pučia vėjas ir todėl sunku prisidegti) – daugiau, matyt, nieko neprisimenu. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį šilumos likučiai pavirto į cheminę atmetimo reakciją, kai ištiesiu ranką – gana, viskas, nereikia. Man daugiau šito nereikia. Plaučiai ir galva prisipildė gryno oro. Glausdama prie savęs karštos imbierinės arbatos puodelį, skuodžiu itin gyva pagrindine miesto arterija. Spaudžia šaltukas. Dalinuosi patirtimis su leitenantu, jo balse girdėdama tik karininkams būdingą ypatingą skiemenavimą ir raišką.

Esu stiprus žmogus, nes bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių, užuodžiu tik svetimo rūkomojo ir svetimo man įpročio kvapą. Mano šviesos neįveikė. Nei pats Prometėjas. Net gruodį, pačiu tamsiausiu metu, renku šviesą po vieną, po krislelį, rieškučiomis, kraunu ją į kišenes, į širdį, ten, kur buvo didelė didelė tamsi bedugnė.

JSV_6505JSV_6507JSV_6510JSV_6521JSV_6525

Prometėjas

Žiemos laikas

Opiumo migla, šiluma visame kame, pro lango kraštelį matosi palydovinės televizijos lėkštė, ausies kraštelį pasiekia greitosios pagalbos žviegimas, balas skrodžia automobiliai, aptaškydami dar žaliuojančius šaligatvius, nuklotus geltonais lapais, kuriuos anksti ryte, neskubėdami, renka kiemsargiai ryškiomis liemenėmis ir krauna juos į baltus maišus su rankenomis. Užuodžiu lietų. Užsikloju antklode iki pat ausų. Norisi čia pasilikti, kol dar garuoja, kvepia, primena, žadina, jaudina, apsigobti, užsidėti, įsisukti, įsisupti, siūbuoti, linguoti. Paliečia akis, bet negaliu atsimerkti. Nenoriu atsimerkti.

Iš laukų, nusėtų kryžiukais ir kūliais, namo grįžinėjau su palyda. Temperatūros svyravimai veikė automobilį, kas nestebino, kartu ir telefoną, kas galbūt irgi nelabai nustebino. Likau kažkur per vidurį į niekur, labai sarmatydamasi leisti raudoną signalinę raketą į dangų su pagalbos prašymu. Dangus buvo tirštas, girdėjau, bet nemačiau už kelių kilometrų besileidžiančių lėktuvų. O kur kada nors čia atvažiuosiu su palyda, apaugsiu tujomis bei kreivais berželiais ir daugiau niekada negrįšiu.

Degink žvakes, dėvėk gražius drabužius, tegul groja gyva muzika, tegul groja gera muzika, tegul gyvai Eifelio bokštas ar Šibujos sankryža, tegul kvepia knygų lapų popierius, obuolių pyragas ar taip mylimas pakaušis, kur plaukų sūkuryje norisi pamesti nosį. Skink, kirsk tą dieną iki pat šaknies, semkis pilnomis rieškučiomis, nepamiršk, neišdalink, nepamesk savęs, nes o ką tu dar turi? Tik nepasotinamą protą ir mylinčią širdį.

JSV_6173

Žiemos laikas

***

Kai jau linksmas, pasilenkęs prie baro žarsto barmenams riebius arbatpinigius, atiduoda kortelę su priklijuotu geltonu lipniu lapeliu iš ofiso, ant kurio užrašytas pin kodas, kuomet nesupranti, ar tai vienuolikta ar penkiolikta valanda ir kodėl nepridarei tūkstantinių nuostolių savo darbdaviui, iš kurio duoną valgai, kai kiekviena diena yra orų nesutarimas, kai žaibo iškrova praeina devynaukščio pastato stuburu ir geležinis tetos balsas dviem kalbom garsiai liepia evakuotis, minia plūsteli dar dažais kvepiančiais laiptais apačion, kur sienos yra kiekviena instagramerio svajonė, o vadinamieji “fire marshals“ išdidžiai laiko sunkias šarvo duris ir nukreipia srautą, kuris mane neša kaip mažą kanoją Merkyje, mane purto, purto nejaukumas, nesaugumas – kaip gyvatė susirangau ant šiltos krūtinės, tarsi ant saulės įkaitinto akmens, pirštais glostydama pirštus – kvepia takeliu Nidoje, ten kikiliai ir mediniai suolai po lietaus. Kur atvažiuoji pasisemti, pasisavinti, begėdiškai ir egoistiškai, gal net solipsistiškai, uzurpatoriškai ir hedonistiškai įspausti į save ir išsinešti. Lietaus siena atitveria vieną miesto pusę nuo kitos. Vaizdinių grandinė nuskrieja katei ant uodegos galiuko, kuri pėdina paskui savo šeimininką, o tas uoliai skuodžia į koridoriaus tamsą, ištiesęs rankas į kairę ir į dešinę:“Aš kaip lėktuvas!“

Kaip aš myliu lėktuvus.

***