Prometėjas

Esu silpnas, silpnas žmogelis. Bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių užuodžiu kažką labai pažįstamo, dvelkiančio tabaku ir penkiaminutėmis lauke (iki lifto, tada į požeminę stovėjimo aikštelę, arba į stiklinį paviljoną, jei šilta – bet ten labai pučia vėjas ir todėl sunku prisidegti) – daugiau, matyt, nieko neprisimenu. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį šilumos likučiai pavirto į cheminę atmetimo reakciją, kai ištiesiu ranką – gana, viskas, nereikia. Man daugiau šito nereikia. Plaučiai ir galva prisipildė gryno oro. Glausdama prie savęs karštos imbierinės arbatos puodelį, skuodžiu itin gyva pagrindine miesto arterija. Spaudžia šaltukas. Dalinuosi patirtimis su leitenantu, jo balse girdėdama tik karininkams būdingą ypatingą skiemenavimą ir raišką.

Esu stiprus žmogus, nes bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių, užuodžiu tik svetimo rūkomojo ir svetimo man įpročio kvapą. Mano šviesos neįveikė. Nei pats Prometėjas. Net gruodį, pačiu tamsiausiu metu, renku šviesą po vieną, po krislelį, rieškučiomis, kraunu ją į kišenes, į širdį, ten, kur buvo didelė didelė tamsi bedugnė.

JSV_6505JSV_6507JSV_6510JSV_6521JSV_6525

Reklama
Prometėjas

Žiemos laikas

Opiumo migla, šiluma visame kame, pro lango kraštelį matosi palydovinės televizijos lėkštė, ausies kraštelį pasiekia greitosios pagalbos žviegimas, balas skrodžia automobiliai, aptaškydami dar žaliuojančius šaligatvius, nuklotus geltonais lapais, kuriuos anksti ryte, neskubėdami, renka kiemsargiai ryškiomis liemenėmis ir krauna juos į baltus maišus su rankenomis. Užuodžiu lietų. Užsikloju antklode iki pat ausų. Norisi čia pasilikti, kol dar garuoja, kvepia, primena, žadina, jaudina, apsigobti, užsidėti, įsisukti, įsisupti, siūbuoti, linguoti. Paliečia akis, bet negaliu atsimerkti. Nenoriu atsimerkti.

Iš laukų, nusėtų kryžiukais ir kūliais, namo grįžinėjau su palyda. Temperatūros svyravimai veikė automobilį, kas nestebino, kartu ir telefoną, kas galbūt irgi nelabai nustebino. Likau kažkur per vidurį į niekur, labai sarmatydamasi leisti raudoną signalinę raketą į dangų su pagalbos prašymu. Dangus buvo tirštas, girdėjau, bet nemačiau už kelių kilometrų besileidžiančių lėktuvų. O kur kada nors čia atvažiuosiu su palyda, apaugsiu tujomis bei kreivais berželiais ir daugiau niekada negrįšiu.

Degink žvakes, dėvėk gražius drabužius, tegul groja gyva muzika, tegul groja gera muzika, tegul gyvai Eifelio bokštas ar Šibujos sankryža, tegul kvepia knygų lapų popierius, obuolių pyragas ar taip mylimas pakaušis, kur plaukų sūkuryje norisi pamesti nosį. Skink, kirsk tą dieną iki pat šaknies, semkis pilnomis rieškučiomis, nepamiršk, neišdalink, nepamesk savęs, nes o ką tu dar turi? Tik nepasotinamą protą ir mylinčią širdį.

JSV_6173

Žiemos laikas

***

Kai jau linksmas, pasilenkęs prie baro žarsto barmenams riebius arbatpinigius, atiduoda kortelę su priklijuotu geltonu lipniu lapeliu iš ofiso, ant kurio užrašytas pin kodas, kuomet nesupranti, ar tai vienuolikta ar penkiolikta valanda ir kodėl nepridarei tūkstantinių nuostolių savo darbdaviui, iš kurio duoną valgai, kai kiekviena diena yra orų nesutarimas, kai žaibo iškrova praeina devynaukščio pastato stuburu ir geležinis tetos balsas dviem kalbom garsiai liepia evakuotis, minia plūsteli dar dažais kvepiančiais laiptais apačion, kur sienos yra kiekviena instagramerio svajonė, o vadinamieji “fire marshals“ išdidžiai laiko sunkias šarvo duris ir nukreipia srautą, kuris mane neša kaip mažą kanoją Merkyje, mane purto, purto nejaukumas, nesaugumas – kaip gyvatė susirangau ant šiltos krūtinės, tarsi ant saulės įkaitinto akmens, pirštais glostydama pirštus – kvepia takeliu Nidoje, ten kikiliai ir mediniai suolai po lietaus. Kur atvažiuoji pasisemti, pasisavinti, begėdiškai ir egoistiškai, gal net solipsistiškai, uzurpatoriškai ir hedonistiškai įspausti į save ir išsinešti. Lietaus siena atitveria vieną miesto pusę nuo kitos. Vaizdinių grandinė nuskrieja katei ant uodegos galiuko, kuri pėdina paskui savo šeimininką, o tas uoliai skuodžia į koridoriaus tamsą, ištiesęs rankas į kairę ir į dešinę:“Aš kaip lėktuvas!“

Kaip aš myliu lėktuvus.

***