Triušio ola

Kiekviename namų ūkyje, spintoje, įrenginyje, plote, sieloje yra slapta triušio ola, paslėptas aplankalas, apdulkėjęs kauliukas, neištrinti telefonų numeriai – jų gali ilgai, kartais net metais nejudinti ir neprisiminti, bet vis dėlto vieną penktadienio vakarą mažas akmenukas, šuoliuodamas ir slysdamas romiu paviršiumi, sukels ratilus ir lygumos lengvai suraibuliuos. Ir išsiplečia akių vyzdžiai, padažnėja širdies plakimas ir dingsta laikas. Čia aukštos baro kėdės, beveik užuodžiu šviesiai dažytų loftą primenančių sienų kvapą. Penkiolikti metai, gruodžio mėnuo, iki Kalėdų beveik savaitė. Adomo obuolys, pats gražiausias rūpestis, drėgnas ir gaivus rudens oras po lietaus. Juk aš kaip lėktuvėlis – ištiesęs rankas. Pirmieji ir paskutinieji.

Nuo manęs nulupo žievelę, perpjovė pusiau, iškrapštė sėklytes, o kai nieko neliko – likučius išmetė. Sėklytės sukrito į nežinomus laukus. Ir pavasarį išdygsiu medeliu.

Kartais man atrodo, kad nieko ir nebuvo. Kad tai tik užsitęsęs sapnas, kuomet dar nesupranti, kad jau pabudai, kad tai tik mėšlungis, kurį stengiesi nuvyti, bet jis tuoj tuoj pasiglemš, kad tai buvo viršvalandis, paguodos saldėsis, nes jau išnaudojau visas progas.

Ir visi mano sielos broliai ir seserys, vienišą ir tylų penktadienio vakarą, retkarčiais niūniuoja “Radiohead“ motyvą. I wish I was special.

27835917_1560897480662507_2054316826_o
Nuotrauka: Mykolas Cibas @ Fabijono takas, 2018

 

 

Reklama

Epidemija

Po trijų parų sustirusio gulėjimo, seilėjimosi, švokštimo ir visa draskančio kosulio pakilau iš ligos patalo (beveik kaip tas visiems pažįstamas jaunas vyras, katras trečią parą atsipeikėjo), išleidau plaukus iš kasos ir atsistojau po dušu. Šiemet gripo ir viršutinių takų ligų epidemija aplankė ir mane. Trijų parų plaukų norma iškart užkišo vonią. Antrame plane groja Imagine Dragons “Radioactive“. Šiandien prasidėjo žiemos Olimpinės žaidynės Pjongčange.

Patyliukais pasidžiaugiau, kad dar prieš savaitę apsiginklavau žiemos skaitiniais iš bibliotekos, tačiau skaityti skauda – temperatūra, mąstyti skauda – visiškai nutraukti selektyviųjų serotonino reabsorbcijos inhibitoriai. Lieka žinių laidos ar krepšinio varžybos. Neseniai išmokiau mamą naudotis mano jai perleistu Xperia ir žinutėse dėti emodžikonus, dabar gaunu mielas žinutes su maisto produktų ar patiekalų paveiksliukais. Rūpinasi, ar pavalgau. Geriausia draugė siunčia įvairiausių pirkinių iš kosmetikos ir drabužių parduotuvių nuotraukas. Rūpinasi irgi, savaip.

Dar truputį, dar šiek tiek. Dienos minutė po minutės ilgėja. Uždarys tą nedarbingumą į tolimiausią stalčiuką, o pati užsidarysiu į sporto klubą vakarais. Ir man nelabai svarbu, kad gegužę gali dar snigti; mano mylimiausio metų laiko artėjimas ir laukimas tarsi rausvojo Andų opalo žavesys. Stebuklai vyksta tik ten, kur jais tikima.

JSV_7170JSV_7157JSV_7309JSV_1403JSV_7097JSV_7173JSV_7135JSV_7186JSV_7198JSV_7200

2017

Daug ką praleidau, tyčia ar netyčia, kur plaukė juodas piktas mėnulis, ir liko šis tas, šitaip ir štai dar taip. Kitiems metams nekėliau tikslo gerti daugiau vandens. Kitais metais reikia daugiau stebėti ir, svarbiausia, matyti. Tai mano oras ir vanduo.

 JSV_0150
– Blogai nusivalei makiažą, – mes kalbėjomės su Medžiu net vonioje, kol valiausi dantis.
– Kad aš net nesidažiau.
– Ak, tie suaugusio žmogaus nuovargio požymiai.

JSV_0211
Tai buvo mano pirmas kartas, kai žiemą pamačiau jūrą ir uostamiestį, kuris man pasakojo legendas apie vienatvę.

JSV_0423
Bandau sūnui įskiepyti meilę savo miestui. Nors ir žvarbu, čia yra pilna gražių kiemelių, knygynų, o kelionės autobusu yra labai melancholiškos.

JSV_1029
Nepaprastai lengva ir kartu neapsakomai sunku dirbti namuose įrengtoje studijoje. Nubėgo septyni prakaitai. Bandyčiau dar kartą? Žinoma.

JSV_1546
Dviratį jau pavasario pabaigoje palikau balkone. Tai tas byra, tai anas. Kai bandai sutaisyti, lieka “ličnų“ detalių. Dviratis velnioniškai gražus (raudonos spalvos, žinoma), bet tas Vilniaus lopinėlis, kuriame sukiojuosi iš darbo į namus ir iš namų į darbą, yra nepritaikytas kelionėms dviračiu. Gerai, gal šiek tiek ir tingiu…

JSV_2045
Tik dabar pagalvojau, kad reikėjo klijuoti Brezinerio panoramą.
JSV_2477
Šitą nuotrauką padariau slėpdamasi nuo žmonių gausos kavinėje, kurioje jų buvo dar daugiau… Lietuvoje baristos nežino, ką reikia keturios-penkios lankytojų eilės, nusidriekusios per visą kavinės patalpą. Beje, baristomis dirba labai labai įvairaus amžiaus ir skirtingų tautybių žmonės, kas yra labai žavu. Skani kava Londone? Ne, negirdėjau. Pasigriebusi saldaus rusvo vandenėlio pilną popierinį puodelį, įsikuičiau į kampelį prie lango. Londonas man labai labai patiko. Iki šiol vis dar atsistoju dešinėje eskalatoriaus pusėje. Bet šio miesto aš nesugebėjau prisijaukinti nei per nago juodimą.

JSV_2488
JSV_2531
Daugiau nuotraukų iš Londono čia.

JSV_2760
Lietuviška jaukuma, riebi paklaida ir močiutės kėdė iš Seredžiaus.

JSV_2764
Jie labai panašūs. Judraus, neramaus proto, šiek tiek neempatiški, įsikibę savo kartos principų, mėgsta dėvėti marškinius ir sirgti žiemą.

JSV_2804
Panašiai atrodė visa mano vasara. Toks mažas ir duslus “Et“…

JSV_6223
…kuris baigėsi rudens pabaigoje.

JSV_6371
Tada dar kartą rinkau save iš gabaliukų. Auginau kasas ir skaičiau daug knygų.

JSV_6478
Vienas didžiausių metų pokyčių buvo tai, kad pakeičiau darbą. Pririnkau daug gumbų, mėlynių, lipau ant grėblių, klajojau rūke, bet išmokau labai daug naujų dalykų. Dabar galima dėvėti kokios nori spalvos suknelę, gerti kavos, kiek telpa, ir gerai jaustis tikrai puikios komandos dalimi. Išties labai didžiuojuosi ja ir, šiek tiek, savimi.

JSV_6537
Iki darbo kartais nueinu pro laukus, nes taip tik 15-20 minučių kelio, ir dar gali sutikti kiškį laukuose. Girdėjau tolimas kalbas, kad čia ties aplinkkelį.

JSV_6655 JSV_6658
Vitalijus ir Justas linksminasi EUROC Kalėdiniame vakarėlyje. Teko lipti ant aukštakulnių ir susukti garbanas. Kažkur interneto tyruose klajoja vienas mano siaubingai nevykęs portretas, padarytas to vakarėlio metu.

JSV_6659 JSV_6665
Ar dažnai peržiūri telefone išsaugotus štai tokius įrašus? Su šeima, prie šventinio stalo? O gal saugosi archyvą anūkams?

JSV_6696
Kaskart galvoju, kad laikas keisti vienaragio patalynę rimtesniais, solidžiais raštais, bet 52 kartus per metus pagalvojau, kad man vis dėlto patinka ir taip.

JSV_6957
Kalėdų rytas.

JSV_6959 JSV_6963
JSV_6967
O meilė šviesai, lemputėms ir blyksniams niekur nedingo.

JSV_6982
Kaip ir meilė katėms.