30

JSV_2605

Reklama
Paveikslėlis

909

JSV_5893

Bijau savaitgalių, kuomet turiu fotografuoti. Ypatingai bijau vestuvių ir kaskart jaudinuosi taip, tarsi pati tekėčiau jau nežinia kelintą kartą. Nes, žinau, mane po jų kamuos labai didelė tuštuma, kurios negalėsiu taip paprastai užpildyti. Nes, žinau, kad ir kur aš bebūčiau, aš su savimi atsinešiu save ir nesusipratimus. Nes, žinau, bandysiu skambinti Hjustonui, o jis arba neatsilieps, arba sakys “sugalvok pati“. Šįkart neužsivedė mano automobilis. Bet Algimantas pasakė, kad jei ne jo tėtis, tai senas “Jaguaras“ irgi nevažiuotų. Vienatūrio bagažinės skrynelėje buvo pirštinės, dailiai, iki blizgesio nuvalyti, supakuoti įrankiai. Penkios minutės ir mano raudonas automobiliukas nustebęs burzgė.

Su savimi atsinešiau ne tik save, bet ir suknežintą širdį. Pakeliui namo, tamsiame A1, kuris panašiai skurdžiai apšviestas naktį kaip ir kelias nuo Lutono oro uosto iki Londono, dabar negrojo Prince, grojo Sel’as. Čia degalinė, kurioje pastoviai zuja daug žmonių, todėl pastatyti keli kavos aparatai. Kol stovi prie vieno, gali stebėti šalia kito stovintį aukštą vaikiną, o kai jis pakels akis į tave, per sekundės dalį su juo susipažinti, ištekėti, pagimdyti jam vaikų ir numirti su juo vieną valandą gilioje orioje senatvėje – viskas šviesos greičiu prasineša galvoje, kol visas nereikalingas triukšmas nutyla kažkur penktajame plane. Nauju aplinkkeliu aplenkiau Vilnių iš šono ir nusprendžiu patikrinti, kaip gyvena mano nerimas. Užgesinu visas šviesas, siaučiuosi į megztinius, stengiuosi eiti kuo tyliau, nes tarp namų aidi duslus žingsnių per grindinį garsas. Man atrodo, kad mane visi girdi, mato ir žino. Iš tamsos išnyra didelis juodas šuo. Toks, kaip buvo “Stalkeryje“. Jis ramiai prisėlina prie manęs ir aš jau noriu atsigulti čia, padėti sunkią galvą ant betono gabalo arba šaltos žolės kupsto, ir gal, ir o gal, išsipildytų mano pats slapčiausias ir karščiausias noras? Šuo pradingsta lygiai taip pat nematomai, kaip ir atsirado. Apėjusi ratu grįžau į nespėjusią išgaruoti prikvėpuotą šilumą. Šviesos dega. Gyvas.

Dabar galiu ramiai sirgti, kosėti, gerti vaistus, karščiuoti. Ir šiek tiek keista. Šiandien aš ne ištuštėjau dar labiau, o priklijavau pleistrą ten, kur labiausiai skauda.

 

909

Lėta valtimi į Vakarus

JSV_4652
JSV_4654
JSV_4655JSV_4657
JSV_4659JSV_4661
JSV_4662JSV_4663
JSV_4670
JSV_4677JSV_4678
JSV_4681JSV_4686
JSV_4688JSV_4689
JSV_4696

Jei ne milijonas aplinkybių, nesikelčiau sekmadienį anksčiausiai, kuomet dar niekas nesiruošia bažnyčion, o varnų pulkas dar net negalvoja traukti į miesto pakraščius, ir bent trumpam nebūčiau įsileidusi į plaučius daugybės laimės dalelyčių – tai ne miesto dulkės, ne ofiso ertmėse girdimas mygtukas tarškėjimas – tai jūros kvapas, palinkusios pušys, tas sūrus skonis burnoje, tyla, prie kurios negali priprasti; viską surinkčiau glėbyn, tegul skauda raumenukus po raktikauliais arba dar giliau, sugriebčiau, paneščiau, kiek pajėgčiau ir viską sudėčiau po tavo kojomis.

Lėta valtimi į Vakarus

***

Kai jau linksmas, pasilenkęs prie baro žarsto barmenams riebius arbatpinigius, atiduoda kortelę su priklijuotu geltonu lipniu lapeliu iš ofiso, ant kurio užrašytas pin kodas, kuomet nesupranti, ar tai vienuolikta ar penkiolikta valanda ir kodėl nepridarei tūkstantinių nuostolių savo darbdaviui, iš kurio duoną valgai, kai kiekviena diena yra orų nesutarimas, kai žaibo iškrova praeina devynaukščio pastato stuburu ir geležinis tetos balsas dviem kalbom garsiai liepia evakuotis, minia plūsteli dar dažais kvepiančiais laiptais apačion, kur sienos yra kiekviena instagramerio svajonė, o vadinamieji “fire marshals“ išdidžiai laiko sunkias šarvo duris ir nukreipia srautą, kuris mane neša kaip mažą kanoją Merkyje, mane purto, purto nejaukumas, nesaugumas – kaip gyvatė susirangau ant šiltos krūtinės, tarsi ant saulės įkaitinto akmens, pirštais glostydama pirštus – kvepia takeliu Nidoje, ten kikiliai ir mediniai suolai po lietaus. Kur atvažiuoji pasisemti, pasisavinti, begėdiškai ir egoistiškai, gal net solipsistiškai, uzurpatoriškai ir hedonistiškai įspausti į save ir išsinešti. Lietaus siena atitveria vieną miesto pusę nuo kitos. Vaizdinių grandinė nuskrieja katei ant uodegos galiuko, kuri pėdina paskui savo šeimininką, o tas uoliai skuodžia į koridoriaus tamsą, ištiesęs rankas į kairę ir į dešinę:“Aš kaip lėktuvas!“

Kaip aš myliu lėktuvus.

***

Timestamp

– Pagarsink šitą dainą, – pasigirdo man už nugaros. Oda kvepiančiame salone jis glostė savo būsimos žmonos ranką, aš, negirdėdama savęs, dairiausi trumpai tai kairėn, tai dešinėn. Kas savaitgalį mano kompanija keičiasi kelis kartus per dieną. Vieną savaitgalį net atslinko visa naikinanti migrena.

Šeštadienį vaikštai lėčiau. Pamiršti, kad būna telefonų. Balandžiai, kaip Hičkokui paliepus, nukloja vieną aikštės galą prie mano suolo. Gūžiuosi, spygauju kažką neaiškaus, bandydama užsidengti, bet iš rankos iškrenta vaflinis indelis su ledais. Jau senokai nekirptų plaukų sruogos sulimpa. Giliai kvėpuoju liepos vidurio mano miesto oru. Šiek tiek gaila, kad uždarytas Vilniaus oro uostas, kad lenkų archeologai liūdi kartu, bet, štai, ištiesiu ranką, ten pagaliau sutvarkyta Vilniaus gatvė, kuri šiek tiek primena Nieuwendijk arba Paryžių iš postcrossingo gaunamų atvirukų. Ištiesiu ranką, galiu truputį paliesti, užuosti. Ir tegul, ir tegul. Prisigėrusi kavos nemiegu naktį. Vis tiek nesutemsta.

JSV_2820JSV_3254JSV_4106JSV_4107JSV_4642JSV_4646

Timestamp

***

Giedrą darbo dieną akimis palydžiu kiekvieną lėktuvėlį, kuris nusileidžia VNO iš šiaurės. Atsitraukiu nuo kompiuterio, kelioms akimirkoms pamiršdama visus INR, HKD ir MYR ir spoksau pro langą. Lietingą dieną kelioms akimirkoms atsitraukiu nuo darbo stalo ir spoksau pro langą, nors ir lėktuvų nematyti. Netrukus ir net visai nebus. Oras virš Vilniaus bus švaresnis, bet kelionių kablys, kuris įkibo pernai, degina gerklę, kartais jaučiu stiprias pagirias, galvos skausmą, tada man reikia palaikyti už plaukų ar pasėdėti šalia – velnioniškai norisi keliauti toliau savo kiemo. Bet keliauji į gretimą rajoną, arba iki virtuvės ir atgal, arba iki parduotuvės, kurioje vis tiek nėra to, ko taip dairaisi – ar vakarienei, ar širdžiai. Lašelių, valerijono, ko nors receptinio, neapčiuopiamo ar labai lengvai ranka pasiekiamo, paslapčiom pagauni, nužiūri, kol niekas nemato, kiek nerangiai palaikai ir paleidi. Kaži, kiek galima? Tada skaičiuoji vagonus nuliniame perone, po penkiasdešimties pameti skaičių, trauki svetimus dūmus į plaučius, sutinki bičiulius ir nepaprastai džiaugiesi paskutiniu traukinuku apie beveik vidurnaktį. Namuose laukia tik pusiau išpasakotos paslaptys ir nelaistytos gėlės. Pavargusi nesivarginu, užimu neutralią poziciją ir dieną svajoju apie tai, ko niekada nebuvo ir nebus. Naktį regiu tai, kas galėtų būti, o ar bus –

 

JSV_2639

***