Puikus ir naujas

Šlumštelėjus serotonino kiekiui žemyn, mokausi viską priimti iš naujo. Suprantu, ko niekada neturėsiu, ko visada norėsiu ir ilgėsiuosi. Kartūs pelenai gerklėje ir neskaniai kvepiantys pirštai, kurie šiek tiek virpčioja. “But I don’t want comfort. I want God, I want poetry, I want real danger, I want freedom, I want goodness. I want sin“, – laukinio Džono lūpomis kalbėjo Huxley. Kartais žybsi šviesos kažkur migdoliniame kūne, šiaurys skalauja plonus sluoksnius po pilku, garbanotu paltu. Dievulis, patempęs rankovę, alkūne nušlavė dulkes nuo savo palangės. Pradėjo snigti. Tada dar papūtė, kad visai jų neliktų. Prie neigiamos temperatūros dar prisidėjo (ar at(si)ėmė?) keletas laipsnių. Turėkitės.

Siauromis gatvėmis nuo Kudirkos aikštės randu daug daug žodžių. Prieš du šimtus dienų, kai buvo šilta, kur važiuoja traukiniai, pamečiau vagonų skaičių, o šįkart, įsivyniojusi į skarą, kurios kraštelis vėliau įstrigo to pačio gauruoto palto užtrauktuko vėžėse, suleidžiu žvilgsnį į keistuolį, kuris nepabūgo manęs.

Prieš Andriaus Mamontovo koncertą, būtinai, kavos. Tada dvi valandas rėkiau, plojau, šokau, dainavau, kiek leido plaučiai. Po LKL varžybų, būtinai, kavos. Tada dvi valandas kalbėjomės, kaip sunku, kai jie galvoja, kad mes spaudinėjame tik užrakto ar akordeono mygtukus. Tai juk tik mygtukai? O, kaip man nepatinka “sodininkų grabai“. Bet juk tai tik vokiški automobiliai?

Apie kokį teisinga, taisyklingą, sustyguotą, suplanuotą gyvenimą tu man kalbi, kai aš net nebandau galvoti, kas darosi už visatos ribų, nes negaliu suvokti, kas darosi mano mažoje, vos 21 gramus sveriančioje sferoje?

Reklama
Puikus ir naujas

Druskininkai, gruodis

Vakar vakare gulėjau viena dviviečiame kambaryje (ant vienos lovos, arčiau radiatoriaus. Ant kitos lovos sumečiau drabužius ir pavienius savo daiktus), žydroje televizoriaus – kur dar reikėjo išsiaiškinti, kaip jis veikia – šviesoje, susisukusi į antklodę, parėmusi delnu vieną skruostą ir žiūrėjau, kas vyksta ten, o ne čia. Visa Kalėdinė karštinė atrodė kaip kažkoks netikras dalykas, nuo kurio tyčia pabėgau būtent šiuo metu. Vėliau įsijungiau BBC, o ten Capitol, ten mokesčiai, reformos ir rimti sprendimai. Šiek tiek pagalvojau, ką vakarais žiūrėti rusakalbiams turistams, sanatorijoje, kurioje beveik visi užrašai, meniu, nuorodos rusų kalba, personalas lietuviškai kalba su girgždančiu akcentu, ir man prabilus, įdomumo dėlei, angliškai, suapvalino akis ir papurtė galva?

Sanatorija “Belorus“ šiemet švenčia savo 70-tąjį gimtadienį, bet, atrodo, kad prieš 70 metų viskas ir sustojo.

– Jūs atvykote viena?
– Taip.
– Visai viena?..
– Taip.

Man pasisakius, kad nevalgau mėsos (“pasninkas“ – greit atsikalbėjau), atnešė žuvies. Valgykla beveik priminė restoraną iš “Juodojo obelisko“, šiek tiek pastumdyti baldus, įrengti sceną ir galima būtų vakarais klausyti Dietrich dainų šuoliuojančios infliacijos (augančios bitkoinų kainos – dabar graužkis, kad šių metų pradžioje bilietus į Londoną apmokėjai bitkoinais) fone. Prie lubų blausiai šviečia šviestuvai-kolbelės, užuolaidos parauktos mokyklinės aktų salės mada. Prie įėjimo stalas su prikabintu popieriaus lapu “диетсестра“. Nuoširdžiai nežinau, kaip išversti. Į valgyklą ateina guminėmis šlepetėmis, patrintais sportiniais kostiumais, moterys ežiuko kirpimu, ligos apgraužtų kūnų savininkai, maži vaikai su negalia, juos lydi pavargusios mamos ar močiutės. Vienas mažas berniukas, spėriai įlėkęs pro duris, atsitrenkė į koloną. Pritūpęs jis paslėpė veiduką delnuose ir pradėjo verkti. Kaimynystėje sėdėjo vidutinio amžiaus pora, moteris manieringai ir keistai išsukusi riešą laikė šakutę su pasmeigtais ant jos žirneliais. “Reikia žiūrėti, kur eini“, – burbtelėjo ji. Mano krūtinėje kažkas nutrūko. Atsistojusi priėjau prie berniuko, pradėjau glostyti jam plaukus ir kažką kalbėti, kad jis nusiramintų. Vėliau man toptelėjo, kad vėl nežinau, kuria kalba reikia guosti mažąjį. Netrukus į valgyklą atėjo jo mama.

Baseino vandenyje bandžiau įsižiūrėti į savo kojų pirštų mirguliuojančius kontūrus. Nuo aukštų lubų atsispindėjo žmonių ir vandens purslų garsai. Karštuose sūkurinėse voniose mirko žmonės, tarsi beždžionės karštuose geizeriuose – su bais rimtomis veido išraiškomis. Galima buvo užuosti labai silpną chloro kvapą. Vėliau mane murkdė į mineralines vonias, kvepėjo pušimis, tada minkė, ir kaskart po procedūros sakė “Būkite sveika“. Chalato ir šlepečių nedavė. Dantų pastos ir šepetėlio taip pat. Numerio spintoje gulėjo trys komplektai švarių rankšluosčių, vonios kambaryje – dvi stiklinės, plaukų džiovintuvas, ant kurio buvo prilipę buvusių svečių plaukai, ir mažas voriukas kampe palubėje.

Iš pradžių aš pagalvojau, kur aš papuoliau? O vėliau supratau, kad jau geriau nebus ir reikia rieškučiomis prisisemti tylos, ramybės, šviesos iš to, kas yra dabar ir čia. Paspaudžiau pauzės mygtuką. Girdėjosi tylus šnarėjimas. Tuomet dar pabandžiau prisiminti, ar išjungiau automobilio šviesas, gal reikėtų atsikelti, nueiti ir pasižiūrėti?

Tada šiltas miegas nuplovė mano nerimo ir nuovargio likučius.

JSV_6718 JSV_6719
JSV_6725 JSV_6727
JSV_6761 JSV_6762
JSV_6769 JSV_6770
JSV_6771 JSV_6781
JSV_6790 JSV_6791
JSV_6796 JSV_6802
JSV_6803 JSV_6808
JSV_6812 JSV_6814
JSV_6820 JSV_6822
JSV_6824 JSV_6826
JSV_6829 JSV_6832
JSV_6834 JSV_6760

Druskininkai, gruodis

Prometėjas

Esu silpnas, silpnas žmogelis. Bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių užuodžiu kažką labai pažįstamo, dvelkiančio tabaku ir penkiaminutėmis lauke (iki lifto, tada į požeminę stovėjimo aikštelę, arba į stiklinį paviljoną, jei šilta – bet ten labai pučia vėjas ir todėl sunku prisidegti) – daugiau, matyt, nieko neprisimenu. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį šilumos likučiai pavirto į cheminę atmetimo reakciją, kai ištiesiu ranką – gana, viskas, nereikia. Man daugiau šito nereikia. Plaučiai ir galva prisipildė gryno oro. Glausdama prie savęs karštos imbierinės arbatos puodelį, skuodžiu itin gyva pagrindine miesto arterija. Spaudžia šaltukas. Dalinuosi patirtimis su leitenantu, jo balse girdėdama tik karininkams būdingą ypatingą skiemenavimą ir raišką.

Esu stiprus žmogus, nes bendroje rūbinėje, tarp kabančių svetimų paltų ir striukių, užuodžiu tik svetimo rūkomojo ir svetimo man įpročio kvapą. Mano šviesos neįveikė. Nei pats Prometėjas. Net gruodį, pačiu tamsiausiu metu, renku šviesą po vieną, po krislelį, rieškučiomis, kraunu ją į kišenes, į širdį, ten, kur buvo didelė didelė tamsi bedugnė.

JSV_6505JSV_6507JSV_6510JSV_6521JSV_6525

Prometėjas

Western Union pas “Lesės“ draugus

JSV_6229
JSV_6231 JSV_6233
JSV_6240 JSV_6241
JSV_6246 JSV_6248
JSV_6264 JSV_6270
JSV_6273 JSV_6279
JSV_6287 JSV_6293
JSV_6299 JSV_6310
JSV_6313 JSV_6315
JSV_6316
JSV_6324 JSV_6344

Nemaniau, kad savanoriavimas gali atnešti tiek daug teigiamų ir šviesių emocijų. Trumpam gali pasijusti kaip superherojus su raudona skraiste, kai mažas aklas šunelis, išsiilgęs šilumos ir meilės, avansu tavimi pasitiki ir glaudžia savo nosį prie tavo peties. Ir nereikia versti kalnų ar skinti žvaigždžių, padovanojęs kitam meilės, tu pripildai savo sielą to paties. Kartais net ir dvigubai.

Kol fotografavau kitus, mane nufotografavo Gilmantė.

23131925_1378659782259556_5412451870427732816_n

Western Union pas “Lesės“ draugus

Žiemos laikas

Opiumo migla, šiluma visame kame, pro lango kraštelį matosi palydovinės televizijos lėkštė, ausies kraštelį pasiekia greitosios pagalbos žviegimas, balas skrodžia automobiliai, aptaškydami dar žaliuojančius šaligatvius, nuklotus geltonais lapais, kuriuos anksti ryte, neskubėdami, renka kiemsargiai ryškiomis liemenėmis ir krauna juos į baltus maišus su rankenomis. Užuodžiu lietų. Užsikloju antklode iki pat ausų. Norisi čia pasilikti, kol dar garuoja, kvepia, primena, žadina, jaudina, apsigobti, užsidėti, įsisukti, įsisupti, siūbuoti, linguoti. Paliečia akis, bet negaliu atsimerkti. Nenoriu atsimerkti.

Iš laukų, nusėtų kryžiukais ir kūliais, namo grįžinėjau su palyda. Temperatūros svyravimai veikė automobilį, kas nestebino, kartu ir telefoną, kas galbūt irgi nelabai nustebino. Likau kažkur per vidurį į niekur, labai sarmatydamasi leisti raudoną signalinę raketą į dangų su pagalbos prašymu. Dangus buvo tirštas, girdėjau, bet nemačiau už kelių kilometrų besileidžiančių lėktuvų. O kur kada nors čia atvažiuosiu su palyda, apaugsiu tujomis bei kreivais berželiais ir daugiau niekada negrįšiu.

Degink žvakes, dėvėk gražius drabužius, tegul groja gyva muzika, tegul groja gera muzika, tegul gyvai Eifelio bokštas ar Šibujos sankryža, tegul kvepia knygų lapų popierius, obuolių pyragas ar taip mylimas pakaušis, kur plaukų sūkuryje norisi pamesti nosį. Skink, kirsk tą dieną iki pat šaknies, semkis pilnomis rieškučiomis, nepamiršk, neišdalink, nepamesk savęs, nes o ką tu dar turi? Tik nepasotinamą protą ir mylinčią širdį.

JSV_6173

Žiemos laikas